Istorija

Hinc itur ad astra

Ant Vilniaus universiteto observatorijos sienos yra užrašyta Hinc itur ad astra – iš čia kylame į žvaigždes. Universitetas įkurtas XVI a., sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. Vilniaus universitetas laikytinas vienu iš seniausių Vidurio ir Rytų Europoje. Yra ir kitas senojo universiteto istorinės reikšmės aspektas. Nuo XIV a. ryčiausiu Europos universitetu du amžius buvo Krokuvos universitetas, o XVI a. šį vaidmenį perėmė Vilnius, savo poveikiu peržengdamas tiek etninės Lietuvos, tiek daugiatautės ir daugiakonfesės LDK ribas, spinduliuodamas mokslo šviesą Vidurio ir Rytų Europos regionui. Kai kurie jėzuitiškojo universiteto reiškiniai buvo reikšmingi ir darė poveikį visai katalikiškai barokinei ir net ne barokinei Europai – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija, Martyno Smigleckio logika, retorikos ir teologijos mokyklos.

Senojo Vilniaus universiteto epocha

Vilniaus universitetas nuosekliai perėjo iš baroko į apšvietos epochą. Šiam procesui iš esmės nesutrukdė net 1795 m. Lietuvos prijungimas prie Rusijos. XIX a. pradžios universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Ir ne tik mokslo mokyklomis ir studijų lygiu, bet ir poveikiu visuomenei – universitetas išugdė lietuvių tautinio atgimimo pradininką Simoną Daukantą, taip pat europinio garso poetus, kilusius iš LDK, tačiau tapusius lenkų moderniosios kultūros korifėjais ir tautos pranašais – Adamą Mickiewiczių ir Juliuszą Słowackį. Visi jie buvo ne tik universiteto raidos apogėjaus, bet ir tuo metu ištikusios tragedijos liudininkai – 1832 m., nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija universitetą uždarė. Taip nutrūko istorijos epocha, kurią galima pavadinti senojo Vilniaus universiteto epocha.

Senojo Vilniaus universiteto epocha

Vilniaus universitetas nuosekliai perėjo iš baroko į apšvietos epochą. Šiam procesui iš esmės nesutrukdė net 1795 m. Lietuvos prijungimas prie Rusijos. XIX a. pradžios universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Ir ne tik mokslo mokyklomis ir studijų lygiu, bet ir poveikiu visuomenei – universitetas išugdė lietuvių tautinio atgimimo pradininką Simoną Daukantą, taip pat europinio garso poetus, kilusius iš LDK, tačiau tapusius lenkų moderniosios kultūros korifėjais ir tautos pranašais – Adamą Mickiewiczių ir Juliuszą Słowackį. Visi jie buvo ne tik universiteto raidos apogėjaus, bet ir tuo metu ištikusios tragedijos liudininkai – 1832 m., nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija universitetą uždarė. Taip nutrūko istorijos epocha, kurią galima pavadinti senojo Vilniaus universiteto epocha.

Šiuolaikinis universitetas

Naujas universiteto istorijos tarpsnis prasidėjo 1990 m. Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, o universitetas susigrąžino autonomiją. Užrašas Hinc itur ad astra simbolizavo savo meto akademines svajones ir siekius. Atgautos Nepriklausomybės laikais tokią simbolinę funkciją turbūt atlieka modernus Fizinių ir technologijos mokslų centras Saulėtekyje, kuriame vykdomi lazerių bei šviesos technologijų, organinių medžiagų, chemijos ir puslaidininkinės nanotechnologijos tyrimai. Ant šio pastato fasadinių sienų nieko nėra užrašyta, tačiau šiuolaikinio universiteto tikslus ir ambicijas simbolizuoja šešiakampiai langai – ten, kur įprasta akis greičiausiai pamatytų korio fragmentus, specialisto akis mato tikrąjį simbolį – grafeno, XXI a. pradžioje sukurtos vienos stipriausių medžiagų, kristalines gardeles.

Nuo žvaigždžių iki bakterijų

Fiziniai ir gyvybės mokslai šiuo metu yra svarbi universiteto kryptis. Naujuoju šūkiu – šiek tiek ironiškai – galėtų būti „Iš čia leidžiamasi prie bakterijų“. Bet pasiekimai visai ne ironiški: atliekami bakterijų, virusų, molekulių, DNR struktūrų tyrimai yra sulaukę pasaulinio pripažinimo, skelbiama apie atrastas unikalias, iki tol gamtoje nežinotas signalines molekules ir apie baltymą, kuris gali būti panaudotas tiksliai redaguoti DNR, kad būtų specifiškai pakeistas genomas, profesorius Virginijus Šikšnys minėtas tarp kandidatų į Nobelio premiją. Visai šalia Fizinių ir technologijos mokslų centro įsikūręs modernus Jungtinis gyvybės mokslų centras. Jis, be abejo, konkuruotų su savo kaimynu dėl šiuolaikinio universiteto simbolio statuso – kompleksas suprojektuotas kaip kubo formos pastatai, kurių eksterjerai primena ląstelių struktūrą.

Nuo žvaigždžių iki bakterijų

Fiziniai ir gyvybės mokslai šiuo metu yra svarbi universiteto kryptis. Naujuoju šūkiu – šiek tiek ironiškai – galėtų būti „Iš čia leidžiamasi prie bakterijų“. Bet pasiekimai visai ne ironiški: atliekami bakterijų, virusų, molekulių, DNR struktūrų tyrimai yra sulaukę pasaulinio pripažinimo, skelbiama apie atrastas unikalias, iki tol gamtoje nežinotas signalines molekules ir apie baltymą, kuris gali būti panaudotas tiksliai redaguoti DNR, kad būtų specifiškai pakeistas genomas, profesorius Virginijus Šikšnys minėtas tarp kandidatų į Nobelio premiją. Visai šalia Fizinių ir technologijos mokslų centro įsikūręs modernus Jungtinis gyvybės mokslų centras. Jis, be abejo, konkuruotų su savo kaimynu dėl šiuolaikinio universiteto simbolio statuso – kompleksas suprojektuotas kaip kubo formos pastatai, kurių eksterjerai primena ląstelių struktūrą.

Universiteto DNR

Po Nepriklausomybės atkūrimo universitetas turi nuolat laviruoti tarp globalios konkurencijos ir lokalių valstybės poreikių, kartu nelengvai rinkdamasis tarp technokratinio rinkos poreikių tenkintojo ir klasikinio žmogaus ugdytojo vaidmenų. Šiuolaikinio Vilniaus universiteto stiprumas, siekis tapti akademiniu grafenu matuojamas ne vien istorine misija, bet ir įvairiais formaliais vertinimais. Tačiau būtent tai simbolizuoja dvi svarbiausias dabarties Vilniaus universiteto tapatybės gijas, susisukusias lyg į DNR spiralę – jo aistringas pastangas prisitaikyti prie nuožmiai kintančio pasaulio poreikių ir madų, o kartu nuo jo įsteigimo išlikusią tradiciją. Pirmoji gija – tai XVII a. logikus pakeitę (ar iš jų išaugę?) techninių ir gyvybės mokslų atstovai. Antroji – tai tie patys XVII a. poetai, net jei (post)moderniais laikais dažniau vadinami humanitarais. Tad kol universitetas džiaugiasi premijomis už DNR tyrimus, paties universiteto DNR nepakito nuo jo įkūrimo laikų.

Alfredas Bumblauskas, Tomas Vaiseta

 

Svarbiausios Vilniaus universiteto datos

  • 1569

    Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva į Lietuvą atvyksta jėzuitai ir 1570 m. įkuria Vilniaus jėzuitų kolegiją.

  • 1579

    Balandžio 1-ąją Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išduoda Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę, patvirtinančią Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Oficialus Universiteto pavadinimas – Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu (Jėzaus draugijos Vilniaus akademija ir universitetas).

  • 1773

    Jėzaus draugija panaikinama, Universitetą tvarkyti perima valstybė ir jos sukurta švietimo institucija – Edukacinė komisija.

  • 1781

    Vilniaus universitetas pervardijamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae. Universitetas, kaip ir visa valstybė, įžengia į reformų epochą, kurią nutraukia paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas.

  • 1795

    LDK prijungiama prie Rusijos imperijos, Vilniaus universitetas pradedamas vadinti Vilniaus vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Vilnensis (1797).

  • 1803

    Rusija įvykdo švietimo ir aukštojo mokslo reformą. Vilniaus universitetas gauna statutą, kuris tampa pavyzdžiu kitiems Rusijos imperijos universitetams, ir pavadinamas Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu (Vilenskij imperatorskij universitet – Imperatoria Universitas Vilnensis).

  • 1832

    Nuslopinusi Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimą, Rusijos imperijos valdžia uždaro Universitetą.

  • 1918

    Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos imperijai, atkurti universitetą Vilniuje mėgina besikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių valdžios. Gruodžio 5-ąją Lietuvos Valstybės Taryba priima Vilniaus universiteto statutą.

  • 1919

    Universitetą pavyksta atkurti Vilnių užėmusiems lenkams. Jis pavadinamas Stepono Batoro vardu (Uniwersytet Stefana Batorego).

  • 1922

    Lietuvos universitetas atkuriamas Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune ir 1930 m. pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu (Universitas Vitoldi Magni).

  • 1939

    Vilnius sugrįžta Lietuvai, baigiasi lenkiškasis Universiteto raidos tarpsnis – į Vilnių keliasi lietuviškasis universitetas, pavadinamas tiesiog Vilniaus universitetu.

  • 1940

    Po pirmosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas sovietinamas.

  • 1941

    Vilniaus universitetas vėl lietuvinamas, bet jau nacių okupacijos sąlygomis, kol 1943 m. uždaromas.

  • 1944

    po antrosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas atkuriamas sovietų valdžios ir pavadinamas Vilniaus valstybiniu universitetu.

  • 1955

    Vilniaus universitetas pavadinamas Vinco Kapsuko vardu – žmogaus, neturėjusio nuopelnų nei Universitetui, nei Lietuvai. Minėdamas 400 metų jubiliejų Universitetas vadinosi ilgiausiu per visą savo istoriją vardu – Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu.

  • 1990

    Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Universitetui grąžinama autonomija ir Vilniaus universiteto vardas.

Vilniaus istorijos