Rimantas Kraujalis: „Esminis veiksnys, norint kažką pakeisti – žmonių tarpusavio santykiai“

Vilniaus universiteto Tarybai naujuoju savo pirmininku išsirinkus aukštųjų technologijų plėtros atstovą, verslininką Rimantą Kraujalį, šiandien jis dalijasi su bendruomene savo pagrindinėmis įžvalgomis apie valdymą, santykius, tikslus. R. Kraujalis pakeitė iki tol pareigas ėjusią ir į šalies parlamentą išrinktą Ingridą Šimonytę. Iš esmės Taryba tiesiogiai dalyvauja didžiausio šalies universiteto valdyme ir yra vienas pagrindinių jo valdymo organų bei rūpinasi strateginiais aukštosios mokyklos plėtros klausimais. Šįkart R. Kraujalis dar dalijosi mintimis, kaip Tarybos narys ir išorinis ekspertas – mat naujosios pareigos, kaip pats vėliau pripažins, neišvengiamai įpareigos – jo žodžiai dažniau bus suprantami ir priimami jau kaip Tarybos nuomonė. Bet dar ne šįkart. 

 

Sąveika. Pirmiausia, man norisi pabrėžti, kad Taryba – tai ne kasdienio valdymo grandis. Ji gali dirbti ir dirba tik kartu su rektoriaus komanda ir Senatu. Tad visa veikla ir klausimai turi būti suderinti. Ir čia jau viskas priklauso nuo to, kaip Taryba sąveikauja su kitomis valdymo grandimis: ar ta sąveika kūrybiška, pagrįsta pasitikėjimu, strateginiais tikslais ar konkurencija. Mano tikslas – darnesnė sąveika tarp valdymo grandžių.

Veiklos principas. Šiek tiek turiu patirties, kaip turi dirbti nepriklausomų žmonių kolegialus organas. Daug metų teko ir tenka būti įmonių grupės valdybos pirmininku, tad matau nemažai panašumų su Universiteto Taryba: ir vienur, ir kitur renkasi nepriklausomi žmonės, kurių bent dalis nėra pavaldiniai – nei Tarybos pirmininko, nei rektoriaus, nei direktoriaus. Tarybos nariai yra savotiški ekspertai, atstovaujantys skirtingų grupių interesus. Gi rektoriaus komanda, siekdama strateginių tikslų, kurie apsvarstyti su bendruomene, kuriems pritaria Senatas, sugalvoja ir siūlo priemones tiems strateginiams tikslams įgyvendinti, kitaip tariant – rektorius ir jo komanda yra ir turi būti permainų lyderiu. Taryba pasiūlytiems priemonių projektams gali pritarti arba ne. Ji pati priemonių nekuria. Galiausiai – ji neturi tiek išteklių, tai nėra jos nuolatinis kasdienis darbas. Tarybai pateikiamas projektas, siūlymas, ir ji, įvertinusi argumentus, suformuoja savo nuomonę bei tokį nutarimo projektą tvirtina arba ne. Jeigu pritariama, toliau vyksta tų veiklų įgyvendinimas. Jeigu nepritariama, tai reikia naujos versijos. Suprantama, kad būtinas bendras paruošiamasis dialogas ir iki nutarimo projekto oficialaus svarstymo Taryboje, antraip paskęsime formalizme.

Darbas komandoje. Tiesa, mes visi dar mokomės, kaip kartu dirbti. Vilniaus universiteto Taryba – tokia, kokia ji dabar – dirba dar tik pirmą kadenciją. Mes dar neturime tradicijų, kokia ta sąveika su rektoriaus komanda turėtų būti. Ir kartais atrodo, kad didžiausia darbo dalis – tik oficialiojoje posėdžių salėje. Tuomet sunkiau susikalbėti, nes salė – kad ir posėdžių – tai ir pagrindiniai veikėjai, ir žiūrovai, o tada – ir tam tikri teatro elementai atsiranda. Kita vertus, ir rektoriaus komandoje dar tik formuojasi tradicijos, kaip dirbti su tokio tipo Taryba, kuri „nekišeninė“. Kai „nekišeninė“ Taryba, su ja sudėtingiau dirbti. Todėl man per likusią kadencijos dalį svarbios jau besiklostančios tam tikros tradicijos Tarybos darbe, jų tąsa. Taryba siekia būti kartu su rektoriaus komanda, padėti realizuoti tas priemones, kurios reikalingos, kad Universitetas modernėtų. Be modernėjimo Universitetas bus Europos universitetų gale ar dar kur nors, kur mes visai nenorėtume būti. Tad labai svarbu mums dirbti kartu, vienoje pusėje. O kaip tik čia ir prasideda detalės.

Tikslas ir keliai. Aš turiu siekį, kad būtų sustiprintas parengiamasis mūsų visų darbas iki oficialaus posėdžio, kad mes daugiau konsultuotumėmės, aiškintumėmės, išsigrynintume pozicijas, o ne redaguotume dokumento projektą ar nutarimo niuansus posėdžio metu. Darbas ekspromtu sukuria prielaidas klaidoms. Be to, mano nuomone, Taryba negali primesti rektoriaus komandai, kaip siekti konkretaus tikslo. Jie turi būti iniciatoriai, su mumis tik pasitikrintų ir pasitartų, kaip su ekspertų komanda, ar to tikslo „nepametė“. O kiekvienam tikslui pasiekti yra daug būdų – kaip žinia, dar senovėje buvo sakoma, kad daug kelių veda į Romą.

Senatas. Tad Taryba daugiausia dirba su rektoriaus komanda. Su Senatu mūsų sąsajos kiek kitokios, nors gana daug pateikiamų klausimų, nutarimų projektų vienokiu ar kitokiu būdu turi būti prieš tai išdiskutuoti Senate, mes turime atsižvelgti į jo nuomonę. Jeigu ji Tarybos netenkina, turime išdėstyti argumentus, kodėl. Senatas labai svarbus, nes būtent jis formuoja Universiteto veiklos turinį, tvarko akademinius dalykus, mes gi labiau reguliuojame finansų, biudžeto reikalus, nekilnojamojo turto ar kitokio valdymo klausimus. Toks funkcijų išskaidymas numatytas Universiteto Statute ir Mokslo ir studijų įstatyme.

Bendruomenės įtraukimas. Vienas esminių dalykų, ką akcentuoja Taryba – komunikacija bendruomenei. Bendruomenės įtraukimas į reformas yra labai svarbu – ypač tos aktyviosios, kas ir yra iš esmės Universitetas. Juk tai, kokius sprendimus priimsime dabar, didžiausią įtaką turės tiems, kurie lemia Universiteto sėkmę.

Fragmentacija. Aš pastebiu, kad dauguma Universiteto gabių žmonių, dažniau dirba atskirai ar siaurame savo rate. Ką daro kitas fakultetas, padalinys, kokios ten konkrečios problemos, jie nelabai žino, ir tuo labiau net apytikriai neįsivaizduoja, kaip jas spręsti. Man buvo netikėta, kad Universiteto bendruomenė yra tiek fragmentuota, mažai tarpusavy bendraujanti ir diskutuojanti apie Universiteto ateitį. Jei ir diskutuojama kartais, tai mokslinės diskusijos formatu, lyg ieškant kažkokios objektyvios tiesos. O juk žmogiškuose santykiuose vyrauja emocijos, dažnokai net neracionalios.

Tarpusavio santykiai. Suprantu, kad santykių harmonizavimas labai jau „tamsus miškas“, bet, norint kažką padaryti, būtinas dėmesys žmonių tarpusavio santykiams ir interesų suderinimui. Ir ne pastatai, ne prietaisai, net ne ištekliai lemia. Visada išteklių trūksta, nuolat dėl jų reikia kovoti. Tik kaip Universiteto bendruomenė galėtų labiau įsijungti į reformas, aš kol kas konkretaus atsakymo neturiu. Bet intuityviai jaučiu, kad to reikia. Be santykio, be įsijungimo jokios reformos nevyksta arba visą laiką bus joms pasipriešinimas. Viskas priklauso nuo to, kaip naujos idėjos bus pateiktos ir išdiskutuotos. Ir turbūt vienas pagrindinių dalykų – žmonėms būtina paaiškinti, kokie bet kokio veiksmo, idėjos ar reformos tikslai, kada mes tuos tikslus planuojame įgyvendinti, kokiomis priemonėms, kokiais kaštais ir, žinoma, kokios grėsmės lauks, jei tų tikslų neįgyvendinsim. Taip pat – ir kas dėl to nukentės. Mes turime ir tą įvardinti. Rodos, tiesiog vadybiniai principai, bet iš tiesų – tai žmonių tarpusavio santykių principai. Už jų slypi konkretūs gyvenimai ir lūkesčiai, todėl šis aspektas itin svarbus!

Gerbti klausiantįjį. Ne viskas visad malonu ir patinka, bet gerbiu tuos, kurie gali pasakyti, kad kažkurioje vietoje „karalius nuogas“. Būtų gerai, kad ir mūsų bendruomenė išdrįstų pasakyti, nebijotų diskutuoti, pripažinti, kad kažko nesupranta, prašytų paaiškinti. Mano nuomone, kvailų klausimų nebūna, todėl reikia gerbti tą, kuris klausia, ir bandyti jam atsakyti. Dėstyti atvirai, be manipuliacijos. Universiteto žmonės talentingi, protingi, sumanūs – aiškinant ir diskutuojant supras, bet reikia įvertinti, kad ne kiekvienoje srityje mes esame visažiniai ir viską, neva, galime išmąstyti patys iš užuominų.

Modernus universitetas. Viena vertus, Universitete dirba kūrybingi žmonės ir jie nori, kad už tai būtų tuoj pat „automatiškai“ atlyginta, jie patys – deramai įvertinti (visomis prasmėmis). Kita vertus, šaltiniai, iš ko tą padaryti, neatsiranda „iš dangaus“. Tam, mano nuomone, turi gerėti Universiteto kokybė, jis turi modernėti. O ką reiškia modernumas, kaip jį pamatuoti – čia jau verta padiskutuoti ir susitarti. Vien procentas po kablelio kažkokiame rodiklyje Universiteto gerėjimo neatspindi arba tuo netikima.

Racionalumo aspektas. Akademinių pasiekimų ir reikalų nelinkęs čia vertinti, o ir Tarybos funkcija – ne ta: mums svarbu analizuoti, kaip sekasi valdysenos daly. Universitetas tikrai didelis, turi daug išteklių, jam tikrai neblogai sekasi, tačiau ne visada racionaliai viską panaudoja. Tą sunkina ir daug įstatyminių apribojimų, bet kartu ir daug taip vadinamo „natūralinio ūkio“, kai įvairiausių paslaugų turime viduje. Aš nesiimu spręsti, ko dabar reikėtų atsisakyti – tik sakau, kad visko turime patys labai daug. O tai kainuoja mūsų laiką, išteklius, apsunkina valdymą, įvelia į diskusijas dėl smulkmenų, sąlyginai paliekant mažiau laiko strateginiams klausimams. Juk, atrodo, Universitetas dirba, užsidirba, neblogai vykdo projektus, bet detalesnė kaštų-naudos analizė, kaip argumentas priimant vienokius ar kitokius sprendimus, taikoma labai jau retkarčiais.

(Ne)paprastas principas. Egzistuoja, rodos, paprastas principas: reikia susitarti, ko mes norime, tada pažiūrėti, kur esame, įvertinti, koks tarp šių būsenų – norimos ir esamos – skirtumas, o tada – ką su esamais ištekliais galime padaryti, kokiomis priemonėmis. Viskas. Atrodo, labai patraukliai, bet realybėje dažnai tenka koreguoti tikslus, nes trūksta išteklių. Tada reikia visą šį procesą kartoti kol pavyksta suderinti tikslus ir adekvačias priemones jiems pasiekti. Na ir – be užuolankų paaiškinti. Negalime pasakyti, kad tiesiog taip turi būti ir viskas. Aš manau, kad Universitetas per mažai investuoja į santykius tarp žmonių: suprasti, įvertinti įvairias nuomones, sutelkti,paremti iniciatyvas.