Senato pirmininkės Prof. Dainoros Pociūtės šventinis sveikinimas

Brangūs Vilniaus Alma Mater bendruomenės nariai,

 

Metus palydime neramiai. Esame didžiausio ir reikšmingiausio valstybės universiteto nariai. Akademinė mintis ir jos kūrėjai Europos civilizacijoje visuomet  buvo sąžiningo visuomenės progreso variklis, valstybės ir visuomenės santykių veidrodis. Todėl kaip neatskiriami dalykai, mums rūpi ir valstybės, ir universiteto ateities ir gerovės klausimai. Gyvendami šalyje, kurios pašonėje vos už mėnesio planuojamas visais požiūriais šiandienos pasauliui, ir ypač Lietuvai grėsmę keliantis Astravo atominės elektrinės paleidimas, negalime atsiriboti nuo globalių šiandienos iššūkių, iškylančių visai mūsų visuomenei. Universitetas yra gyvas, mąstantis ir įsipareigojęs. Gruodžio 5-6 dienomis Rektoriaus sprendimu mūsų universitetas simboliškai sustabdė veiklą, siekdamas parodyti, kad aukštojo mokslo ir studijų padėtis valstybėje yra pernelyg pažeidžiama, taip politinę valdžią raginant laikytis pažadų ir adekvačiai įvertinti valstybės, tautos, visuomenės gyvenime pamatinę svarbą turintį akademinės kultūros, intelektualiosios minties ir atsakingo mokslo vystymą. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendruomenių nariai organizavo ir išplatino didelio aukštųjų mokyklų bendruomenių ir visuomenės palaikymo susilaukusią peticiją vyriausybei, seimui ir respublikos Prezidentui. Sutelktai suvokiame, jog šiuolaikinės valstybės kūrimas įmanomas tik ant mokslo ir intelektualiosios minties pamatų.

Jei pažvelgsime į istorinę mokslo ir valdžios santykių Lietuvoje paradigmą, taip pat Vilniaus universiteto, kuris iki 1922 metų buvo vienintelis šalies universitetas, ir valstybės santykių raidą, pastebėsime didelio pasididžiavimo šiais santykiais nesuteikiančią ypatybę: Lietuvos pasaulietinė valdžia istorijos eigoje skyrė nedaug dėmesio akademinės minties plėtrai. Pirmasis Lietuvos Renesanso intelektualas Abraomas Kulvietis, studijavęs žymiausiuose Vakarų universitetuose, senųjų kalbų žinovas, abiejų teisių mokslų daktaras, įkūręs pirmą privačią pasaulietinę mokyklą lietuvių bajorams buvo paskelbtas eretiku ir turėjo bėgti iš tėvynės į kaimyninę Prūsiją, kurioje kunigaikštis Albrechtas savo sprendimu įkūrė universitetą bei pasiūlė jam profesoriaus vietą. 1543 metais, gindamas savo orumą ir ragindamas atkreipti į dėmesį į tai, kokią žalą valstybei daro ne jis, o švietimo trūkumas, Kulvietis kreipėsi į karalienę Boną Sforzą ir karalių Žygimantą Senąjį pirmąja istorine peticija, kurią pabaigė simboliškai: “skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems”: XVI a. vidurio Lietuvoje dar nebuvo ne tik universiteto, bet ir nė vienos vidurinio lygio mokyklos. Nors Lietuvos aristokratija ir turėjo minčių apie mokyklos įkūrimą, Vilniaus kolegiją įkūrė ne pasaulietinė valdžia, bet Bažnyčia, kuri valdė Vilniaus akademiją pirmuosius du šimtus metų. Tik trumpu istoriniu laikotarpiu XVIII a. pabaigoje, panaikinus jėzuitų ordiną, valstybei teko susitelkti perimant aukštąjį mokslą į savo rankas ir įkuriant Vyriausiąją Lietuvos mokyklą, kuriai buvo lemta gyvuoti labai neilgai, iki Lietuvos pateikimo į carinės Rusijos sudėtį. Tad atotrūkis tarp universitetinės kultūros ir Lietuvos politinės valdžios yra istorinis: valdančiosios struktūros niekada nerodė pakankamo dėmesio mokslo ir studijų plėtrai valstybėje, kurioje nuo XVI a. tenka įrodinėti jų reikšmę. Ir vis dėlto, įžengiant į trečiąjį XXI amžiaus dešimtmetį, norisi tikėti, kad esame brandi ir gebanti susitarti dėl bendrų tikslų pilietinė visuomenė, kuri įveiks abejingumo intelektualinės kultūros ir mokslo vystymui tradiciją.

Šioje įveikoje svarbus vaidmuo teks ir gruodžio 17 d. mūsų Alma Mater labui veikti iškilmingai prisiekusiai naujajai Vilniaus Universiteto Tarybai. Yra už ką padėkoti dviems darbą baigusios jos pirmininkams, Ingridai Šimonytei ir Rimantui Kraujaliu, kurie veikė atsakingai ir nuolat rūpindamiesi universiteto gerove. Sveikindami naująją Tarybos pirmininkę Eglę Radzevičienę, linkime jai ir naują kadenciją pradedančiai Tarybai ištvermės, sveikatos, sumanumo, tikėdamiesi visapusiško bendradarbiavimo, atsidavimo darbui ir išmintingų bei teisingų sprendimų. 2020-aisiais pradėsime naują veiklos ratą su atnaujintomis dviejų valdymo organų, Tarybos bei Rektorato pajėgomis, o tai reiškia, kad metai bus darbingi ir aktyvūs.

Metų užsklanda yra puiki proga padėkoti kolegoms už atsidavimą, iniciatyvas, kasdienį buvimą kartu. Šiemet didelis darbo krūvis teko naujai Centrinei rinkimų komisijai ir jos vadovui. Ačiū Centrinės Etikos ir Ginčų komisijų nariams ir vadovams, kurie ėmėsi atsakingų ir nelengvų ginčų ir konfliktų vertintojų pareigų.  Ypatingos padėkos nusipelno Senato komitetų pirmininkai, visi senatoriai, sutelktai veikiantys visos bendruomenės labui ir liudijantys savo atsakingumą. Artėjančių švenčių proga - visiems Vilniaus Alma Mater bendruomenės nariams, studentijai ir dėstytojams, viso Senato vardu linkiu norų išsipildymo ir vilties, bendruomeninių ir asmeninių pergalių ir kviečiu ir toliau sutelktai veikti mokslo ir švietimo plėtros labui.

 

Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

Jūsų –

Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė – Abukevičienė