Vilniaus universiteto kapelionas: jaunimas įkvepia pokalbiams be paruoštų atsakymų

Lapkričio pradžioje naujuoju Jėzaus Draugijos (jėzuitų) Lietuvos ir Latvijos provincijolu paskirtas kun. Vidmantas Šimkūnas, SJ jau keturi metai – ir Vilniaus universiteto kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios prefektas. Žinia jį patį „pasivijo“ pakeliui į Dubline vykusį Europos universitetų kapelionų jėzuitų bei bendradarbių susitikimą. Kas aptarinėjama panašiuose susitikimuose, ką reiškia būti Universiteto kapelionu ir ar tikrai šiandieniame pasaulyje kitaip mes laukiame Šv. Kalėdų – interviu su kun. V. Šimkūnu.

 

Europos universitetų kapelionų susitikimas – kokią žinią mums parvežėte, ką svarbaus aptarėte?

Dubline mūsų susirinko apie 40 kapelionų – tai tie vyrai ir moterys, kurie dirba universitetų sielovados centruose. Su labai įvairia patirtimi. Tai jau šeštas toks susitikimas. Visi vieni kitus šiek tiek pažįstame, o tokie ryšiai praturtina, turime progą kalbėti apie Lietuvą, apie Vilniaus universitetą – vis iš naujo padėti kitiems atrasti čia turimus lobynus.

Vis dėlto esminis siekis – pasidalinti gerąja patirtimi ir klausimas, ar galime vieni kitiems kaip nors, kur nors padėti. Pagrindiniu mūsų konferencijos pranešėju buvo Jimmy Burns – biografinės knygos apie popiežių Pranciškų autorius, garsus žurnalistas. Jis pasakojo apie popiežiaus Pranciškaus švelnų, bet ir tvirtą būdą vadovauti Bažnyčiai, t. y. krikščionybę žmogišku veidu. Kalbėjome, kaip mūsų universitetinėje sielovadoje galėtų atsispindėti ši nauja mintis: arčiau žmonių, stengtis sukurti jiems saugią erdvę, kur jie galėtų išsikalbėti, pabrėžiant žmogiškumą ir žmogišką santykį, nežiūrint jokių skirtingumų ar net tikėjimų. Svarbu – sutiktas žmogus, jo poreikiai, džiaugsmai, baimės ir pan. Diskutavome, kaip šiandien galėtume artėti prie jaunų žmonių, kurti santykį. Kartais jauni žmonės net patys nesutaria, ko trūksta, ko jie norėtų, tiesiog veržliai ieško. Kalbėjomės apie tai, kad ypač šios kartos žmonėms nereikia paruoštų atsakymų, reikia gebėti kelti tinkamus klausimus – mes patys turime kelti ir juos skatinti, mąstyti kartu. Ne „iš viršaus“ pasakyti, kas teisinga, kaip turi būti, bet kartu ieškoti geriausio sprendimo esamoje situacijoje. Tai šio popiežiaus siūlomas būdas: pirmiausia išklausyti žmones, o paskui atsiliepti. Manau, mus įkvėpė jo jautrumas ir laisvė nebijoti prarasti išankstines nuostatas, svarbiausia – žmogiškas bendravimas ir šiluma. O tai nėra lengva, nes kartais verčia išeiti iš komforto zonos.

Ar visur Europoje vyrauja panašios bendros temos? Ar turime skirtingų iššūkių?

Vyrauja panašus suvokimas, kad mes gyvename nesaugiame pasauly. Globalizacija paliečia visus – ir gerosiomis savybėmis, ir sudėtingosiomis pusėmis. Iš esmės giliausi lūkesčiai ir žmogaus troškimai liko tie patys: saugumo, vilties, perspektyvos, galimybės save išreikšti, būti priimtam, jaustis, kad kažkam rūpi. Tai labai bendra.

Tiesa, yra ir specifinių iššūkių. Pavyzdžiui, tos šalys, kuriose jau šiandien gyvena daugiau musulmonų emigrantų, turi galvoti, kaip pažinti kito tikėjimo žmones. Juk, kai nepažįsti, tai kyla ir baimių, ir visokių prietarų, ir panašių dalykų. Manau, tai vis labiau aktualu ir mums.

O ką Jums reiškia būti Universiteto kapelionu?

Aš jaučiuosi Universiteto dalimi, vienu šios bendruomenės narių. Todėl vis galvoju, kaip tą bendruomenę kurti, burti, kad žmonės geriau jaustųsi. Aš turiu minty ir dvasinį komfortą, ir draugiškumą, ir pagalbą. Tad stengiuosi įvairiais atvejais jautriai atsiliepti: ar džiugi žinia – kaip krikštynos ir vestuvės, ar skaudi – kaip liga ar laidotuvės. Kaip kapelionas stengiuosi būti su šios bendruomenės žmonėmis visais jų gyvenimo etapais. Manau, kad man po truputį sekasi, o žmonės vis daugiau ir vis dažniau sužino, kad gali kreiptis. Esu dėkingas universiteto administracijai, kuri mane priėmė, palaiko iniciatyvas ir kartu galime ieškoti kas labiausiai pasitarnautų universiteto žmonėms. Beveik kiekvieną dieną sulaukiu skambučių – daugiausia su reikalais ar pasitarimui. Tai nereiškia, kad galiu išspręsti visas jų problemas, bet svarbu leisti suprasti, pasakyti ir parodyti, kad yra kažkas, kam jie rūpi.

Ar mūsų bendruomenės nariai dažnai kreipiasi tiesiog pasikalbėjimo?

Dar nedrąsiai, bet po truputį vis dažniau kreipiasi, ypač kai jau kažkiek pažįsta. Kartais, rodos, visai paprastais ir lengvais klausimais, bet kartais ir tokiais skaudžiais, kai prieinama iki skyrybų. Kartais pasinaudoju tuo, jog galiu kažkur nukreipti, kur suteiktų papildomos pagalbos, kur žmonės rastų panašią patirtį išgyvenusių, kaip, pvz. išgyvenusių skyrybas grupelė „Bendrakeleiviai“.
Manau, svarbiausia, kad nereikia bijoti vieniems kitų, nes pasaulis toks įvairus, įvairialypis, iš tiek perspektyvų galima tą pačią tiesą, tą pačią tikrovę pamatyti. O ir ta tikrovė tokia turtinga, kad vienu aspektu, koks jis bebūtų – mokslinis, grožio, gėrio – tikrai visko neišsemsi. Laikausi nuostatos, kad žmogus ir pasaulis toks turtingas, kad visiems yra erdvės, jei tik nesvetimas geranoriškumas.

Gruodis – prieškalėdinis, advento metas. Apie ką šis laikas galėtų kalbėti šiandieniniam žmogui?

Pirmiausia aš siūlau žvelgti, kaip popiežius moko, teigiamu žvilgsniu į viską. Kai kurie šiandien skundžiasi, kad laikas prieš Kalėdas tapo tik komerciniu, prekių su nuolaidomis laikotarpiu, ir jau dabar pasaulis eina į pragarą, nieko tikro neliko ir pan. Tai, man atrodo, kad mūsų pasaulis yra kaip tik išsiilgęs vilties, geros žinios, ką liudija visos jausmingos melodijos ir spalvingi žaisliukai. Tik svarbu žinia, kad, ieškodamas dovanos brangiam žmogui, galvoji jau apie jį, ne vien apie komerciją. Šitaip peržengi save, o jei norite teologiškai – bent mintimis, nuojauta žengi į transcendentinę sritį, kuri atrodo labai susipynusi su mūsų pasauliu, nes krikščionys Adventu laukia Dievo gimimo žmogumi šventės – Šv. Kalėdų.

Pamažu, žiūrėk, kažkam ateis mintis apie tuos, kurie negali dovanos nusipirkti. Jis gal ims ir su jais pasidalins. Taip ir sklis ta geroji žinia, gėris. Tai gali būti geras žodis ir šypsena. Tiesiog galime paklausti, kaip Tau sekasi – ir kartais mes net nenuspėjam, kokį poveikį tai padarys.

O apie bendruomenę galvojant, tai geroji viltinga žinia mažais žingsneliais eina iš pačių žmonių, ne kažkokiomis direktyvomis nuleidžiama. Tai galimybės ar progos pabūti kartu, pajusti bendrystę ar tiesiog žmogų šalia – man tai taip siejasi su Šv. Kalėdomis, kai pats Dievas tapo žmogumi, vaikeliu, kaip ir mes visi, kad buvom. Taip ne vien tik dovanos svarbu, o kas už jų slypi. Vis tiek už kiekvienos dovanos mes turime konkretų žmogų, kam ją dovanosim – ir tai mūsų meilės išraiška. Tas žmogus, ją gavęs, turbūt irgi pagalvoja apie dovanojusįjį. Taip mes vienas kitam tampam svarbiais.

Tuo tarpu, mes, dvasininkai, šiandien ypač esame kviečiami būti ganytojais, ne administratoriais. Ir tam reikia drąsos. Kaip popiežius Pranciškus ragina – išeiti iš komforto zonos. Anksčiau viskas buvo lyg ir aišku, visos taisyklės nustatytos, tik reikia prie jų „pritempti“ tikrovę. O tikrovė nepasiduoda „pritempiama“. Kai kas gal sakys, kad esame krizinėje situacijoje, kur nėra naujų taisyklių, nežinome, kaip elgtis, bet juk daug svarbiau atvirumas. Dievas veikia pasaulyje – tik reikia atverti akis. Juk tiek nuostabių, gerų dalykų vyksta artimoje ir tolesnėje aplinkoje. O jeigu kartais ko nesupranti aplink ar kitame žmoguje, tai, kaip mūsų vienuolijos steigėjas Ignacas Lojola moko: pirmiausia bandyk išsiaiškinti teigiamai, nes visko nežinai.

 

Gruodžio 8 d. 17 val. Šv. Jonų bažnyčioje vyks tradicinis Advento vakaras bendruomenei. Programoje – Advento ir Kalėdų muzika, giesmės ir eilės. Vėliau – dalijimasis kalėdaičiais, arbata ir bendravimu.