Ankstukų tyrimas atskleidė, su kokiomis sveikatos problemomis jie susidurs ateityje

Kasmet pasaulyje gimsta vidutiniškai apie 15 mln., o Lietuvoje – apie 1000–1200 neišnešiotų kūdikių, t. y. tokių, kurie pasaulį išvysta iki 37 nėštumo savaitės. Tarp jų sveikatos problemų neturi vos 1 iš 100, rodo Higienos instituto duomenys.

Naujausias Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkių dr. Rūtos Morkūnienės ir prof. Janinos Tutkuvienės atliktas ankstukų sveikatos tyrimas atskleidė, kad pirmieji septyneri jų gyvenimo metai yra kritiškai svarbūs – būtent per šį laikotarpį nustatoma net 80 proc. visų jų ligų. Dažniausiai neišnešiotiems vaikams pasireiškia akių ligos, įgimtos anomalijos ir tam tikros infekcinės ligos, be to, palyginti su bendra vaikų populiacija, jie net dešimt kartų dažniau serga kraujo ir imuninės sistemos ligomis. Tačiau mokslininkės pabrėžia – neišnešiotumas nėra nuosprendis, jei taikoma tiksli diagnostika ir ilgalaikė specializuota tokių vaikų sveikatos stebėsena.

Kodėl kūdikis gimsta anksčiau laiko?

Nors medicinos pažanga per pastaruosius kelis dešimtmečius yra akivaizdi, priešlaikinių gimdymų skaičius nemažėja. Kasmet Lietuvoje per anksti gimsta apie 5–6 proc. naujagimių ir dauguma priešlaikinių gimdymų įvyksta be aiškios priežasties.

„Apie 80 proc. anksčiau laiko vykstančių gimdymų yra spontaniniai, be aiškios priežasties, ir tai nesikeičia jau daug metų. Likusieji 20 proc. ankstyvų gimdymų dažniausiai yra susiję su motinos sveikatos būkle – preeklampsija (nėštumo sukeltu kraujospūdžio padidėjimu), infekcijomis arba kitomis lėtinėmis motinos ligomis ar vaisiaus būklėmis, galinčiomis nulemti, kad kūdikis gimsta anksčiau laiko“, – sako dr. R. Morkūnienė.

Prof. J. Tutkuvienė kartu su doc. Egle Jakimavičiene jau prieš 10–15 metų pastebėjo tendenciją, kad apskritai vidutinė gestacijos (nėštumo) trukmė daugelyje šalių trumpėja. Ankstyvesnius gimdymus gali lemti ir evoliucinė organizmo strategija: moters organizmas vertina, kokio dydžio kūdikį gali išnešioti, ir atitinkamai paskirsto išteklius. Todėl tai, kokio dydžio kūdikį išnešios moteris, dažniausiai priklauso nuo pačios moters fizinių parametrų, bet ne tik. Pasirodo, naujagimio svoris – tai tarsi veidrodis, atspindintis ne tik motinos organizmo galimybes, bet ir šalies socialinę bei ekonominę padėtį. Be to, nagrinėdama Lietuvos naujagimių duomenis nuo 1995 m., profesorė pastebėjo keletą naujagimių svorio mažėjimo „bangų“, kurios sutampa su ekonominėmis krizėmis – 1998 ir 2008–2009 m. „Ekonominių krizių ir kitų kataklizmų metu organizmas tarsi pradeda taupyti išteklius. Kūdikis gimsta arba mažesnio svorio, arba ir šiek tiek anksčiau, kad kuo greičiau galėtų pats augti, bręsti ir palikti palikuonių – toks yra tarsi biologinis išlikimo planas“, – aiškina ji.

Ankstukų šiandien išgyvena daugiau, jie serga įvairiau

Šiandien devyni iš dešimties neišnešiotų kūdikių Lietuvoje išgyvena. Ypač gerai sekasi išsaugoti vadinamuosius vėlyvuosius ankstukus – tuos, kurie gimsta tik keliomis savaitėmis per anksti.

„Lietuvoje kūdikių iki 1 metų išgyvenamumas ir anksčiau – vos atgavus nepriklausomybę – buvo vienas geriausių mūsų regione – pastaruoju metu kūdikių mirtingumas siekia apie 3 atvejus 1000 gimusiųjų kūdikių“, – teigia prof. J. Tutkuvienė.

Pasak jos, šiuo metu Lietuva pagal bendrą kūdikių išgyvenamumą nenusileidžia pažangiausioms pasaulio šalims. Tokius rezultatus mūsų šalyje lėmė modernūs gydymo metodai, nuolat kaupiama medikų patirtis ir vis gerėjanti naujagimių priežiūra.

Tačiau kas nutinka neišnešiotiems vaikams augant? Kokios ligos dažniausiai kamuoja neišnešiotus kūdikius? Į šiuos klausimus padėjo atsakyti vienas išsamiausių iki šiol Lietuvoje atliktų tyrimų apie ankstukų sveikatą. Jis atskleidė, kad ankstukų ligų spektras daug platesnis, nei buvo manyta anksčiau.

Kada ir kokios ligos pasireiškia?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja, gydytoja dr. R. Morkūnienė, remdamasi sveikatos duomenimis iš pirminių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, išanalizavo anksčiau laiko gimusių vaikų sveikatos būklę nuo gimimo iki pilnametystės. Šis longitudinis tyrimas išsiskiria tuo, kad jame fiksuotos ne tik dažniausiai su neišnešiotumu siejamos diagnozės, bet ir visos kitos šiems vaikams per nagrinėtą laikotarpį diagnozuotos ligos.

„Nurašydama duomenis iš medicininių sveikatos kortelių nebuvau nusistačiusi, kad užfiksuosiu tik tam tikras diagnozes, iš ankstesnės literatūros žinomas kaip būdingas ankstukams. Aš fiksavau viską, ką tas vaikutis per gyvenimą susirinko, ir pamatėme, kad jų ligų puokštė labai įvairi ir dažnu atveju visiškai unikali“, – apie tyrimo eigą pasakoja dr. R. Morkūnienė.

Tyrimas atskleidė, kad ankstukai dažniau nei kiti vaikai serga įvairiomis ligomis, apimančiomis daugelį organizmo sistemų – ne tik tomis, kurios tradiciškai laikytos būdingomis prieš laiką gimusiems vaikams. Navikai, nervų sistemos ir psichikos sutrikimai, įgimtos ydos, šlapimo ir lytinės sistemos ligos jiems diagnozuojamos 3–4 kartus dažniau nei laiku gimusiems vaikams. Tam tikros infekcinės, endokrininės ir medžiagų apykaitos ligos – apie 2,5 karto dažniau. O raumenų ir akių ligos neišnešiotiems kūdikiams pasitaiko beveik du kartus dažniau nei visai vaikų populiacijai. Labiausiai pažeidžiami yra ypač mažo (iki 1000 g) ir labai mažo (1000–1500 g) gimimo svorio kūdikiai – jų sveikatos problemos dažnesnės ir įvairesnės.

Pasak dr. R. Morkūnienės, itin sudėtingi ankstukams būna pirmieji treji gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu jiems dažniau pasireiškia kraujotakos ir imuninės sistemos sutrikimai, taip pat dažnai diagnozuojamos įgimtos anomalijos, virškinimo, endokrininės sistemos ir akių ligos (1 pav.).

Nuo trejų iki septynerių metų kyla antra sveikatos iššūkių banga – dažnėja kvėpavimo takų, infekcinės ligos, psichikos ir elgesio sutrikimai, šiuo laikotarpiu vis dar daug nustatoma akių ligų.

Kaip pasakoja tyrėja, 7–12 metų amžiuje išryškėja dar vienas psichikos ir elgesio sutrikimų, endokrininių, mitybos ir medžiagų apykaitos ligų pikas. Dažniausios šiuo laikotarpiu – kalbos raidos, socialinės adaptacijos, dėmesio ir aktyvumo problemos.
Paauglystėje, nuo 12 metų, naujų diagnozių sumažėja, tačiau daugėja nervų sistemos, raumenų, kaulų ir judamojo aparato ligų.

Didžiausia ligų našta tenka iki 7 metų amžiaus

Išanalizavus 467 ankstukų sveikatos duomenis buvo nustatyta net 1818 skirtingų ligų diagnozių (2 pav.). Ypač mažo ir labai mažo gimimo svorio vaikai tyrimo metu sirgo net penkiomis ar daugiau ligų, o didesnio gimimo svorio ir mažiau neišnešiotiems vaikams vidutiniškai buvo nustatomos 2–3 ligos.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžioji dalis ligų neišnešiotiems vaikams pasireiškia ankstyvame amžiuje. „Per pirmuosius trejus gyvenimo metus jiems diagnozuojama daugiau nei 45 proc. visų jų ligų, o nuo trejų iki septynerių metų – dar daugiau kaip 30 proc. Tai reiškia, kad iki septynerių metų amžiaus ankstukams tenka net apie 80 proc. visų jiems iki pilnametystės nustatomų diagnozių“, – tyrimo rezultatais dalinasi dr. R. Morkūnienė.

„Nustatėme, kad neišnešioti vaikai iki 7 metų susirenka labai daug ir labai skirtingų ligų. Ir tos ligos kiekvienam yra individualios ir skirtingų organizmo sistemų. Todėl negalima sakyti, kad ankstukai, gimę tą pačią nėštumo savaitę ir to paties svorio, sirgs tokiomis pačiomis ar panašiomis ligomis. Mes nustatėme, kad tie vaikučiai, kurie yra labiausiai neišnešioti, mažiausio gimimo svorio, sirgs daugiau ir įvairiau“, – sako tyrėja.

Ankstukai labiau linkę į nutukimą

Vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prognozuoti anksčiau laiko gimusių vaikų vystymąsi ir sveikatos problemas – gimimo svoris. Kaip atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto mokslininkės, dažniausiai ankstukų tyrimuose analizuojami du pagrindiniai rodikliai: naujagimio gimimo savaitė ir svoris. Įprastai šie parametrai tyrimuose vertinami kartu, tačiau šįsyk tyrėjos nusprendė juos atskirti – ir būtent tai leido pastebėti kai ką netikėto.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mažesnis gimimo svoris turėjo stipresnę sąsają su didesniu diagnozuotų ligų skaičiumi nei nėštumo trukmė. Kitaip tariant, svarbiau ne kiek savaičių vaikas buvo nešiotas (nors šis faktas taip pat labai svarbus), kiek tai, kokio svorio jis gimė. Nors gestacinis amžius buvo mažiau reikšmingas ligų dažniui, tačiau labiau siejosi su skirtingomis kūno augimo trajektorijomis.

Paaiškėjo, kad vaikai, gimę mažesnio svorio, augo lėčiau. „Jų ūgis ir svoris nuo pat gimimo iki 12 metų liko žemesni nei jų bendraamžių, ypač berniukų. Neišnešiotų vaikų kūno masės indeksas (KMI) nuo pat gimimo taip pat buvo mažesnis nei laiku gimusių vaikų, tačiau maždaug nuo 9 metų jis pradeda sparčiai kilti ir pralenkia išnešiotų gimusių bendraamžių KMI“, – pasakoja dr. R. Morkūnienė.

Šiuos rezultatus patvirtina ir kiti tarptautiniai tyrimai – vis daugiau mokslinių darbų rodo, kad neišnešioti vaikai dažniau susiduria su ilgalaikėmis medžiagų apykaitos problemomis, o tai ateityje gali reikšti padidėjusią nutukimo, cukrinio diabeto ir kitų su metabolizmu susijusių ligų riziką.

Prof. J. Tutkuvienė pabrėžia, kad riebalinis audinys tik gimusio kūdikio kūne yra labai svarbus vystymuisi: „Jis svarbus ne tik energijai, bet ir smegenų brendimui. Kartais tėvai nerimauja dėl kūdikio „putnumo“, bet tai yra visiškai natūralu ir būtina šiuo amžiaus laikotarpiu.“

Maždaug apie pirmuosius gyvenimo metus, kai vaikas pradeda vaikščioti, poodinis riebalinis audinys natūraliai mažėja – riebalai „sudeginami“ aktyviai judant. Tada mažėja ir vaikų KMI, o žemiausią tašką jis pasiekia apie 5–6 metus.

Vėliau KMI vėl pradeda didėti – tai vadinama „tuklumo grąža“ (angl. adiposity rebound). Jei ji prasideda per anksti – jau apie 4 metus, tai gali signalizuoti didesnę nutukimo riziką ateityje ne tik individualiam vaikui, bet ir visai populiacijai. Jei „tuklumo grąža“ prasideda vėliau – apie 6–7 metus, tai rečiau siejama su nutukimo rizika ateityje.

„Mūsų tyrimas rodo, kad smarkiai neišnešioti vaikai šį etapą pasiekia anksčiau nei laiku gimę, todėl jie turi didesnę riziką nutukti ateityje“, – sako profesorė.

Norint laiku atpažinti rizikos grupėms priklausančius naujagimius, būtina naudoti mūsų populiacijai tinkamus augimo standartus – svorio, ūgio ir galvos apimties normatyvus. Tai leidžia jau gimimo metu įvertinti kūdikio būklę ir pastebėti, ar jam reikalingas ypatingas dėmesys.

„Iki šiol Lietuvoje neturėjome galvos apimties normatyvų naujagimiams – turėjome tik 20 metų senumo duomenis apie svorį ir ūgį“, – sako dr. R. Morkūnienė. Pirmą kartą šalyje jos atliktas tyrimas pateikė galvos apimties ribines vertes pagal kiekvieną gestacijos savaitę – atskirai berniukams ir mergaitėms.

Prof. J. Tutkuvienės teigimu, mūsų šalyje naudojami išnešiotų vaikų ūgio ir svorio normatyvai taip pat jau yra pasenę. O Lietuvos neišnešiotų naujagimių normatyvai, pasak dr. R. Morkūnienės, buvo paremti ribotais duomenimis ir sudaryti kitokiais metodais. „Šiame ankstukų tyrime naudojome pažangiausius statistinius metodus. Nustatant naujus normatyvus Lietuvai mums talkino tų metodų kūrėjas – profesorius Timas Cole’as (Vaikų sveikatos institutas, Londonas, Jungtinė Karalystė), jis buvo ir šio tyrimo mokslinis konsultantas“, – pasakoja ji.

Neretai Lietuvos gydytojai naudodavo ir tarptautinius standartus, tačiau jie, kaip teigia mokslininkės, Lietuvos kūdikiams netinka. „Mūsų naujagimiai – kaip ir mūsų moterys – yra vieni didžiausių Europoje. Net tarp mūsų šalies regionų yra skirtumų – didžiausi naujagimiai gimsta Žemaitijoje ir pajūryje, o mažiausi – Dzūkijoje. Vilnius gerai atspindi visos Lietuvos vidurkį“, – teigia profesorė.

Todėl tarptautiniai standartai dažnai netiksliai parodo klinikinei praktikai ypač svarbias ribines vertes. Rezultatas – netiksli diagnozė.

Mokslininkių teigimu, ypač skirtumai matomi aukštesniuose, t. y. 90–97 procentilių, „koridoriuose“ – tarp tarptautinių ir mūsų šalies duomenų gali būti net kelių šimtų gramų svorio ar net 3–4 centimetrų ilgio skirtumai. Šie skirtumai itin reikšmingi vertinant neišnešiotus kūdikius.

Ankstukams būtina ilgalaikė priežiūra

Lietuvoje visi kūdikiai pirmuosius gyvenimo metus yra sistemingai stebimi kas 1–3 mėnesius, vėliau – kas pusmetį, o nuo 7 metų – kas metus. Tačiau mokslininkės pabrėžia – to nepakanka neišnešiotiems vaikams. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis ligų ankstukams diagnozuojama iki mokyklinio amžiaus, tačiau vėliau pasireiškia dar nemažai ligų, todėl tokius vaikus reikėtų stebėti kur kas dažniau ir ilgiau.

„Svarbu, kad stebėseną vykdytų daugiadalykė specialistų komanda – ne tik neonatologai, neurologai ar pulmonologai, bet ir kineziterapeutai, logopedai, psichologai ir kiti specialistai. Tokia komanda galėtų personalizuotai vertinti kiekvieno vaiko raidą ir laiku pastebėti pirmuosius sutrikimų ženklus. Kuo anksčiau pastebimi sunkumai, tuo daugiau galima pasiekti ankstyvuoju ugdymu ir terapija, nes šiuo laikotarpiu vaiko raida dar yra lanksti ir lengviau koreguojama“, – pabrėžia dr. R. Morkūnienė.

Ankstukų tėvams svarbu žinoti – kiekvieno vaiko situacija yra unikali, bet nereikia bijoti, nereikia nuleisti rankų – reikia dirbti, stebėti ir nuolat ieškoti tinkamiausios pagalbos.

Anot prof. J. Tutkuvienės, neišnešiotumas siejasi ne vien su neurologiniais, klausos ar kvėpavimo sutrikimais, kaip dažniausiai rašoma literatūroje.

„Kiekvienas vaikas yra unikalus, o žmogaus organizmas yra protingas ir pats susitvarkys taip, kad galėtų išgyventi ir prisitaikyti geriausiai. Sveikatos sistema turi jam padėti tai padaryti kuo sėkmingiau“, – įsitikinusi profesorė.