Augintiniai – kaip šeimos nariai: tyrimas atskleidė, kas yra linkę juos lepinti ir laikyti vaikais

Anksčiau augintiniai atlikdavo apsaugos ir medžioklės funkcijas, tačiau šiandien jų vaidmuo smarkiai pasikeitęs. Kintant visuomenės nuostatoms, dalis žmonių augintinius ima laikyti šeimos nariais, švenčia jų gimtadienius, kuria emocinį ryšį ar net vadina vaiku. Tai patvirtina Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslininkų atliktas tyrimas, atskleidžiantis, kad toks požiūris būdingas daugumai apklaustų naminių gyvūnų augintojų Lietuvoje, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, finansinės padėties ar gyvenamosios vietos.

Besikeičiantis požiūris į augintinį

Gyvūnų humanizavimas – visų žmogiškųjų savybių priskyrimas gyvūnams, įskaitant elgesį, mintis, asmenybę, išvaizdą, tarpusavio supratimą ir bendravimą.

„Anksčiau gyvūnas atlikdavo apsaugos, medžioklės arba statuso funkciją, o dabar augintinis daug kam atstoja netgi vaiką“, – sako viena iš tyrimo autorių doc. Evandželina Petukienė ir priduria, kad net 66,7 proc. apklaustų gyvūnų augintojų pavadina juos savo vaiku. Tokios tendencijos fiksuojamos kone visame pasaulyje.

„Kadangi jau daug metų tenka bendrauti su šunų šeimininkais (savanoriavau gyvūnų prieglaudose, turiu kinologinę kompetenciją, dalyvauju šunų parodose, konsultuoju šunų auginimo ir mitybos klausimais), pati matau, kaip keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus, kaip auga sąmoningumas renkantis gyvūną, kaip svarstoma apie tai, kad gyvūnas yra didžiulė atsakomybė ir kad juo reikia rūpintis kaip tikru šeimos nariu. Auga dalis žmonių, kurie gyvūno atsiradimui šeimoje skiria panašiai laiko, kiek ir sprendimui susilaukti kūdikio. Tai apgalvotas, labai apsvarstytas sprendimas, ne emocinis“, – teigia pašnekovė.

Žmonės gyvūnus humanizuoja dėl emocinio ryšio, kurį su jais užmezga. Augintiniai tampa neatsiejamais šeimos nariais, o jų šeimininkai, norėdami išreikšti prisirišimą, priskiria jiems žmogiškųjų savybių, vadina vaikais ar švenčia gimtadienius. Ši tendencija ypač ryški tarp vienišų žmonių ar tų, kurie atideda tradicinės šeimos kūrimą – jų santykis su augintiniais tampa intensyvesnis, o, pavyzdžiui, laidotuvių ritualai po gyvūno mirties panašėja į atsisveikinimą su žmogumi.

2012 m. JAV atliktas tyrimas parodė, kad šunų savininkai labiau nei kačių linkę humanizuoti gyvūnus – jie dažniau savo gyvūnams perka prekes, panašias į tas, kurias pirktų sau. Glaudus šuns ir žmogaus ryšys susijęs ir su tuo, kad vidutinis šuns intelektas prilygsta maždaug dvejų metų vaiko intelektui, todėl turėti šunį namuose yra tarsi turėti ilgalaikį ryšį su mažu vaiku. Vis dėlto, pasak doc. E. Petukienės, tai, kad žmogus vadina savo šunį vaiku ar leidžia jam miegoti lovoje, dar nereiškia, jog jis nebesuvokia jo kaip šuns ar netinkamai auklėja. Problema kyla tada, kai šuo auklėjamas kaip vaikas, nes tai gali pakenkti jo elgsenai.

Moterys humanizuoja labiau nei vyrai

Prie gyvūnų humanizavimo Lietuvoje tyrimo prisidėjo Šiaulių akademijos magistrantė Asta Mačiunskienė, duomenų analizę atliko lektorius Sigitas Balčiūnas, o tyrimui vadovavo doc. E. Petukienė. Jo metu buvo apklaustas 571 respondentas, dauguma jų – šunų augintojai.

Kaip rodo mokslininkų tyrimas, daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų pritaria teiginiams „Man mano šuo / katė yra tikras šeimos narys“ ir „Turiu su juo stiprų emocinį ryšį“.
Be to, dauguma respondentų mano, kad niekas už juos geriau nepasirūpins augintiniu, pritaria teiginiui, kad jų gyvūnas jiems yra lyg vaikas, ir dažnai augintinį pavadina vaiku. Didžioji dalis apklaustųjų teigia negailintys pinigų savo augintinio maistui ir besirenką geriausią.

64 proc. apklausos dalyvių pritaria, kad augintinį, jam mirus, reikia laidoti beveik kaip artimąjį, o 43 proc. sako, kad gyvūno sveikata rūpinasi labiau nei savo. 40 proc. apklaustųjų teigia visada švenčiantys savo augintinio gimtadienius, dovanojantys jiems dovanas Kalėdų proga.

Daugiau kaip trečdalis respondentų teigia, kad norėtų turėti drabužių su savo gyvūno atvaizdu, ir pažymi, kad augintinio poreikiams išleidžia daugiau nei saviems. Apie 40 proc. apklaustųjų su šiais teiginiais nesutinka.

Pasak doc. E. Petukienės, tyrimas rodo, kad humanizavimo lygis nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, pajamų ar gyvenamosios vietos. Vis dėlto ji sako pastebėjusi, kad moterys labiau linkusios humanizuoti gyvūnus nei vyrai: „Jos labiau prisiriša, turi emociškai stipresnį ryšį su gyvūnais. Moterys labiau linkusios švęsti augintinio gimtadienį, dovanoti dovanas. Jos dažniau nori turėti atributų, susijusių su gyvūnu, pavyzdžiui, tatuiruotę, drabužį, rankinę ar pan. Be to, moterys dažniau nei vyrai pagalvoja, kad, gyvūnui mirus, reikėtų jį palaidoti kaip žmogų.“

Žmogiškąsias savybes gyvūnams labiau priskiria vieniši žmonės

Anot docentės, šiek tiek labiau gyvūnus humanizuoja žmonės, kurie gyvena vieni. Jie yra linkę turėti stipresnį emocinį ryšį su savo augintiniu ir dažniau galvoja, kad geriau už juos niekas juo nepasirūpins.

„Vadinasi, jiems sunkiau išsiskirti, kai kur nors išvažiuoja ir palieka gyvūną. Ko gero, vieniši žmonės patiria gerokai didesnį išsiskyrimo nerimą“, – mano pašnekovė.

Mokslininkė sako nustebusi, kad gyvūnų humanizavimo lygis nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena mieste, ar kaime. Jos teigimu, kitose šalyse, pavyzdžiui, Sakartvele ar Kazachstane, skirtumas tarp miestų ir kaimų labai ryškus.

„Mano asmeninė patirtis rodo, kad jų kaimuose situacija yra tokia, kokia Lietuvoje buvo prieš 30 ar daugiau metų – esą, šuns vieta yra prie būdos ir tegul džiaugiasi gavęs avižų košės ar numestą lašinio gabalą. Šiose šalyse susirgęs šuo dažniausiai nėra gydomas – manoma, kad toks jo likimas. Tuo tarpu miestuose, sostinėse, kaip ir Europoje, atsiranda gyvūnams skirtų SPA centrų, teikiamos veterinarinės paslaugos“, – pasakoja doc. E. Petukienė.

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje savo augintiniui pinigų negaili ir jo sveikata rūpinasi kaip savo tiek miesto, tiek kaimo gyventojai. Vis dėlto, pasak doc. E. Petukienės, savo augintinį šeimos nariu labiau yra linkę laikyti miesto gyventojai, jie dažniau mano, kad už juos niekas geriau juo nepasirūpins.

Gyvūną vaiku vadina jaunesni

Gyvūnams žmogiškąsias savybes labiau yra linkę priskirti jaunesni žmonės – nuo 19 iki 25 metų. Šio amžiaus asmenys savo augintinius laiko šeimos nariais, yra užmezgę stiprų emocinį ryšį, daugiau kaip pusė jų savo gyvūną pavadina vaiku ir mano, kad, augintiniui mirus, jį reikėtų laidoti kaip žmogų.

„Aš maniau, kad vyresni žmonės gyvūnus humanizuoja labiau, bet, pasirodo, yra priešingai. Man kilo mintis, kad tai galėtų būti susiję su child free (vaikų pasirenkančios neturėti) kartos tendencija“, – sako doc. E. Petukienė.

2021 m. „Psychology Today“ paskelbtos apklausos duomenimis, 72 proc. moterų, priklausančių tūkstantmečio kartai, nurodė, kad mieliau laiką leidžia su savo augintiniu nei su vaikais. Panašus procentas tų, kurios sąmoningai pasirinko neturėti vaikų, savo šunį ar katę suvokia tarsi vaiką.

Docentės teigimu, tyrimas rodo, kad gyvūnų humanizavimas nuo jų šeimininkų išsilavinimo nepriklauso: „Analizuojant atskirus teiginius, nustatyta, kad mažesnį išsilavinimą turintys žmonės šiek tiek labiau linkę gyvūną laikyti šeimos nariu, mano, kad mirusį augintinį reikia palaidoti kaip artimą žmogų, ir kiek dažniau švenčia gyvūno gimtadienį, dovanoja jam dovanas.“

Anot jos, žmogiškųjų savybių priskyrimas gyvūnams nepriklauso nei nuo respondentų finansinės padėties, nei nuo gyvūno veislės. „Tačiau vienas teiginys išsiskiria labai ryškiai – jei žmogus turi mišrūną, labiau gaili pinigų geresniam maistui. Vadinasi, mano, kad mišrūnas gali misti ir pigesniu maistu“, – sako pašnekovė.