Cheminės medžiagos ir jų poveikis: kas slepiasi už kosmetikos etikečių?

Rinkdamiesi kasdien naudojamas kosmetikos ir higienos priemones, dėmesį neretai atkreipiame į kainos ir kokybės santykį, ant pakuotės deklaruojamus jaunesnės odos ar geresnės jos būklės ir kitus pažadus. Tačiau ar susimąstome, kokį poveikį mums ir aplinkai turi pasirinktų produktų sudedamosios dalys ir net pakuotė? Apie vis griežtėjantį kosmetikos ir higienos produktų, jų sudėties reguliavimą ir mikroplastiką bei sintetines medžiagas juose pasakoja Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė dr. Jūratė Jonikaitė-Švėgždienė.

Griežtėjantys reikalavimai – įrankis kovoje su mikroplastiku

Šiandien itin paplitusio, jau ir žmogaus organizme randamo mikroplastiko ar sintetinių polimerų aptikti galima ir kosmetikos bei higienos priemonėse. Vis dėlto dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė ramina – mikroplastikas iš šių produktų į organizmą nepatenka.

„Sintetiniai polimerai, iš kurių sudarytas mikroplastikas – didelės molekulinės masės medžiagos, o mūsų oda yra geriausias apsauginis barjeras. Todėl, jei tų priemonių tiesiogiai neprarysime, į mūsų organizmą mikroplastikas nepateks. Per sveiką, nepažeistą odą medžiagos neįsigers, taigi, užuot jaudinusis dėl mikropastiko ar apskritai sintetinių polimerų, labiau vertėtų atkreipti dėmesį į netikrus pažadus – kremai, turintys prasiskverbti giliai į odą ir grąžinti jaunystę, dažniausiai veikia tik paviršiškai. Jei kremas nusiplauna, nusiplaus ir jo poveikis“, – sako chemikė.

Manoma, kad mikroplastikas kelia didesnį pavojų aplinkai – skaičiuojama, kad vien iš kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių į aplinką, vandens telkinius kasmet patenka apie 3800 tonų mikroplastiko. Nors šios priemonės nėra didžiausi teršėjai – sudaro vos 2 proc. vandenyje randamo mikroplastiko (1 pav.), Europos Sąjunga ambicingai siekia iki 2030 m. 30 proc. sumažinti aplinkos taršą mikroplastiku. Tai susiję ir su Europos išsikeltu tikslu 2050 m. būti pirmuoju klimatui neutraliu žemynu.

„Nors kosmetikos gaminiuose mikroplastiko, sintetinių polimerų naudojama palyginti nedaug – apie 0,5–10 proc., mažinti jo kiekį, ieškoti alternatyvų ir taip prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo yra svarbu, nes būtent iš aplinkos vėliau mikroplastikas ir patenka į žmogaus organizmą – per maistą, vandenį, kurį suvartojame. Taigi ne tiesiogiai iš kosmetikos priemonių, bet iš į aplinką patekusių jos dalių“, – pasakoja dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė.
Griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, ribojimai taikomi ne tik mikroplastikui, bet ir kitiems junginiams – silikonams D4, D5 ir D6. Šios mažõs molekulinės masės medžiagos, pasižyminčios griežtai reglamentuota struktūra, yra dažnos drėkinamųjų, tekstūrą gerinančių kremų sudedamosios dalys. Tačiau jų patvarumas ir gebėjimas kauptis gyvuosiuose organizmuose kelia rimtų problemų aplinkai. Dėl šios priežasties minėtos medžiagos nuo 2027 m. bus draudžiamos naudoti jau visuose kosmetikos gaminiuose.

Mikroplastiko ribojimai klaidina ir skatina žaliąjį smegenų plovimą?

Mikroplastikas dažniausiai įsivaizduojamas kaip mažos, kietos, vandenyje netirpios dalelės. Būtent tokios sintetinių polimerų mikrodalelės – granulių abrazyvai, milteliai, naudoti dantų pastoje, kūno šveitikliuose – kosmetikos ir higienos gaminiuose, skirtuose paviršiui šveisti, poliruoti, nuo 2023 m. spalio jau uždraustos, o kituose kosmetikos gaminiuose ES reglamentu suteiktas pereinamasis laikotarpis, prieš uždraudžiant jas naudoti.

„Šios dalelės netirpios vandenyje, nuplautos jos nesuyra, kaupiasi ir teršia aplinką. Todėl mikrogranulės higienos priemonėse ar, pavyzdžiui, blizgučiai kosmetikoje buvo uždrausti. Tačiau sintetiniai polimerai gali būti ir tirpūs ar iš dalies tirpūs vandenyje, skysti, naudojami kaip stabilizatoriai, tirštikliai, kosmetikos priemonės konsistencijai palaikyti ar kitur. Tokių medžiagų plika akimi nepamatysime, bet galime pajausti – neretai jos leidžia kai kuriems kremams sukurti apsauginę plėvelę ant odos.

Šiems kosmetikos gaminiuose esantiems polimerams mikroplastiko terminas netaikomas ir dėl to jie nėra įtraukti į draudžiamų medžiagų sąrašą. Tai itin aršiai kritikuoja įvairios aplinkosaugos organizacijos, motyvuodamos tuo, kad šie sintetiniai polimerai pagal sandaros požymius vis tiek yra mikroplastikas ir gali turėti neigiamą poveikį tiek aplinkai, tiek žmogui“, – aiškina Vilniaus universiteto tyrėja.

Pasak jos, atsisakius naudoti tokios paskirties mikroplastiką, dažnai reikia pakeisti visą gaminio receptūrą, formuluotę, todėl šiam pokyčiui skiriama daugiau laiko: „Vis dėlto kai kurių medžiagų, tiek sintetinių, tiek natūralių polimerų, naudoti nedraudžiama, todėl gamintojai ne visada linkę ieškoti tvaresnės alternatyvos. Šveitiklius nesunku pakeisti natūraliomis medžiagomis – tam naudojamas cukrus, kavos tirščiai, riešutų, kokoso kevalai, alyvuogių kauliukai. Tačiau kai kuriais atvejais mikroplastiką ar sintetinius polimerus naudoti yra pigiau ir paprasčiau.“

Reguliuojant mikroplastiko naudojimą paliekama ir daug išimčių – skaidiems ir tirpiems sintetiniams polimerams, pavyzdžiui, polivinilo alkoholiui, naudojamam skalbimo kapsulių apvalkalų gamyboje, apribojimų nėra. Taip pat ir neangliagrandžiams polimerams (pvz., polisilanui – neorganiniam silicio polimerui), kosmetikos gaminiams suteikiantiems tam tikrą tekstūrą, drėkinamąjį ar apsauginį poveikį, draudimai netaikomi. Todėl mokslininkė atkreipia dėmesį ir į kitą šių reguliavimų aspektą – žaliąjį smegenų plovimą (angl. greenwashing), kai visuomenę tam tikra informacija apie ekologiją ima klaidinti. Tokie užrašai ant (dažnai brangesnių) kosmetikos gaminių kaip „be mikroplastiko“ ar „bioskaidūs ingredientai“ kelia nepagrįstą įsitikinimą, kad juose nėra sintetinių polimerų.

„Be to, jie irgi patenka į aplinką. Todėl su aplinkos tarša kovojančios organizacijos neretai kritikuoja tokias reguliavimo išimtis, kurios leidžia gamintojams ir toliau naudoti mikroplastiką ar sintetinius polimerus, bet deklaruoti, kad jų produkcija yra be šių medžiagų“, – pabrėžia chemikė.

Natūralumas – ne visada vertybė?

Dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė sakosi pastebinti vyraujant nuomonę, kad natūralūs produktai ar medžiagos visais atvejais yra geresnė sintetinių alternatyva. Manoma, kad tokias medžiagas galima perdirbti arba jos nekenkia aplinkai, todėl yra tvarios, o į jų gamybos etapą, kuriame dažnai išsiskiria itin dideli CO2 kiekiai, sunaudojama daug energijos, neatsižvelgiama. Vis dėlto dažnai natūralių produktų gamyba ir gyvavimo ciklas kainuoja brangiau ir gamintojui, ir aplinkai.
„Tiriant žmogaus organizmo reakciją, buvo nustatyta, kad medžiagos kilmė tam įtakos neturi – tokius pačius uždegiminius procesus sukelia natūralios neorganinės medžiagos, dulkės, silikatai kaip ir tekstilės pluoštų mikrodalelės – medvilnė, viskozė. Kartais natūralių aliejų ir ekstraktų naudojimas siejamas su pagausėjusiais kontaktinio dermatito atvejais. Tad natūralių alternatyvų paieška visada yra geras žingsnis, bet teigti, kad viskas, kas natūralu, yra geriau, nereikėtų“, – sako mokslininkė.

Kalbantis apie natūralias alternatyvas, dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė pabrėžia ir kosmetikos bei higienos priemonių pakuočių svarbą – geriau rinktis perdirbamą plastiką: „Vyrauja mitas, kad, pakeitus plastikinį maišelį popieriniu ar daugkartiniu medvilniniu, aplinkai bus geriau. Tačiau medvilnei užauginti ir maišeliams pagaminti sunaudojama itin daug vandens, išmetama daug CO2, medvilnė gausiai purškiama pesticidais, o tai labai kenksminga ir aplinkai, ir žmonėms, kurie nešioja pesticidais užterštos medvilnės produktus.

Taip pat ir su kosmetikos produktais popierinėse pakuotėse – teigiama, kad gaminys yra tvaresnis, ekologiškesnis, bet popierinės pakuotės spalva spausdinant išgaunama dažais, užklijuojamas plastikinis lipdukas, įpakuojama į apsauginę plastikinę pakuotę, kad gaminio dėžutė nesušlaptų, ir t. t. Matome perteklinį pakavimą, kuris aplinkai nepalankesnis už tinkamai rūšiuojamą ir perdirbamą plastiką (2 pav.).

Dažnai pamirštama, kad popieriaus gamyba – taip pat energiškai brangus procesas, o pagrindinė jo žaliava – spygliuočių mediena. Tačiau medžių kirtimas juk irgi kelia ekologinių problemų. Jei popieriaus gaminimo procesas nėra atliekamas tinkamai, jis yra labai taršus ir neekologiškas. Ne geriau ir su stikline tara – stiklo gamyba ir perdirbimas reikalauja dar daugiau energijos išteklių, o į aplinką išskiriamas didelis CO2, šiltnamio efektą didinančių dujų, kiekis. Be to, stiklinė pakuotė yra duži, todėl nėra saugi naudoti vonios kambaryje.“

Pasak mokslininkės, lietuvių aktyviai rūšiuojamas ir perdirbamas polietilentereftalatas (PET), įprastai naudojamas gaminant maisto ir gėrimų pakuotes, tinka ir kosmetikos bei kitų priemonių pakuotėms, o pakuotė, pagaminta tiek iš įprasto PET, tiek iš 100 proc. perdirbto plastiko, yra kur kas tvaresnė nei nauja ar perdirbta popierinė, o juo labiau stiklinė.

Pokyčius skatina ir sąmoningesnis vartojimas

Nors kosmetikos pramonė nėra didžiausia aplinkos teršėja, tiesioginis jos gaminių naudojimas skatina žmones atsakingiau vertinti gamintojus, pakuotes ir jų turinį tiek dėl juose esančio mikroplastiko, tiek dėl kitų medžiagų. Kuriamos įvairios programėlės, leidžiančios nustatyti kosmetikos sudėties kokybę nuskenavus pakuotėje pateikiamą sudedamųjų dalių sąrašą, suteikiama galimybė kreiptis į atitinkamas institucijas, siekiant įvertinti gaminių kokybę.

„Europos Komisijos sistema „Safety Gate“ priima europiečių kreipimusis ir atlieka įvairių prekių tyrimus dėl galimai nesaugių medžiagų ar jų kiekių. 2022 m. dėl kosmetikos gaminių į ją kreipėsi 10 proc., o 2023 m. – jau 32 proc. europiečių. Didėjantis besikreipiančiųjų skaičius rodo, kad žmonės darosi sąmoningesni ir labiau rūpinasi naudojamų priemonių saugumu. Ta pati organizacija pastebi, kad daugiausia pranešimų gaunama apie nesaugius Kinijoje pagamintus kosmetikos (ir ne tik) gaminius“, – pasakoja mokslininkė.

Besikeičiantys žmonių vartojimo įpročiai lemia ir kitų medžiagų, ne tik mikroplastiko, reguliavimą. Pavyzdžiui, nuo 2025 m. gegužės bus įvestas vitamino A koncentracijos kosmetikos gaminiuose ribojimas – siekiant neviršyti bendros saugios suvartojamo vitamino A dozės, jo turės būti mažiau.

„Vitamino A koncentracija kosmetikos gaminiuose siekia 0,05–0,3 proc., priklausomai nuo gaminio. Atitinkamai griežtėja ir gaminių su vitaminu A ir jo formomis ženklinimas, kad žmonės sąmoningai atsižvelgtų į suvartojamos medžiagos kiekius, nes daug vitamino A gauname su maistu ir maisto papildais. Nors čia minimi kiekiai – išties nedideli, dažnai vaistą nuo nuodo skiria tik dozė“, – sako Vilniaus universiteto chemikė dr. J. Jonikaitė-Švėgždienė.