Geltonas flomasteris, slieko koja ir mamutai

Dabartiniai moksleiviai, norėdami pasididžiuoti prieš draugus, kad turi šį tą geresnio, tikriausiai lyginasi išmaniaisiais įrenginiais ir programėlių gausa. O prieš kelis dešimtmečius klasiokai pavydžiai nužvelgdavo mokyklinį penalą su didesniu nei keturių spalvų flomasterių rinkiniu. Retas, ypač vertintas buvo geltonas flomasteris – kaipgi be jo nupieši saulę ar saulėgrąžą? Maža to, geltona spalva parankiausia tekstui žymėti, todėl ir šiandien dažnai pasitelkiama – tiek kaip fizinis žymiklis spaudinyje, tiek kaip paryškinimo standartas skaitmeniniuose failuose.

Tačiau geltonu flomasteriu subraukytas ir apipieštas rankraštis, mus pasiekęs iš gūdaus sovietmečio – ne tik keista retenybė, bet ir užuomina apie vakarietiškų idėjų kelią į okupuotą Lietuvą.

Viena apysaka trimis pavadinimais

Sudominęs rankraštis aptiktas ieškant kuo labiau taisytų, perdirbtų ir tobulintų autografų. Tokio tekstologinio tyrimo tikslas buvo atskleisti literatūrinės genezės mechanizmus: kaip kūrinys išauginamas nuo kartais negrabių it liauni daigeliai frazių iki tankios teksto gyvatvorės. Viename popierių pluošte atsivertę lapai su įvairiaspalviais rombais ir penkiais geltonais žiedeliais, užpieštais ant nubrauktų eilučių, paskatino stabtelėti. Škicų, geometrinių figūrų, atliktų pieštuku ar rašalu, archyvinių rankraščių paraštėse pasitaiko nuolat. Šis buvo kitoks, jo autorius Kazys Saja ant savo darbo stalo turėjo ir bent penkis skirtingus flomasterius.

Nors spalvotai redaguotas K. Sajos kūrinys iš pirmo žvilgsnio skirtas moksleiviams, tačiau jo publikavimo istorija visai nevaikiška, rūsti. Net pavadinimą keblu aiškiai nurodyti: rašytojas buvo sugalvojęs šmaikštų, bet leidyklinė cenzūra nusprendė, kad ironija pernelyg dviprasmiška. Apysaka prasideda epizodu, kuriame į neįprastą paradoksų ir alegorijų pasaulį patenka iš pamokos išvytas protagonistas. Mokytoja jį aprėkia ir nubaudžia, nes paauglys neįstengia nuslėpti konvulsiško kikenimo, kai klasės draugas atsakinėdamas biologiją tarsteli: „jei nutrauksim sliekui koją...“. Šia fraze K. Saja ir norėjo pavadinti knygą, tačiau prielaida „jei...“ ideologinių kontrolierių iššifruota kaip totalitarinės sistemos kritika: jei padarysim, kas neįmanoma, pavyzdžiui, sukursim komunizmą, kaip kad skelbė komunistų propaganda. Buvo atmestas ne vien pavadinimas, bet ir visas kūrinys. Leidėjams netiko ir antras K. Sajos pasiūlytas, pasakiškai romantiškas pavadinimas „Mėnesienoj gimęs“. Tik po dešimtmečio, 1978 m., pataisytas, sušvelnintas apysakos tekstas antrašte „Už nevarstomų durų“ pagaliau palaimintas spaudai ir pasiekė skaitytojus. Originaliu pavadinimu „Jei nutrauksim sliekui koją“ knyga išleista jau atgavus Nepriklausomybę, 2006 m.

Flomasteriai: kasdienybė ir retenybė

Paties rašytojo Lietuvos literatūros ir meno archyvui perduotuose kūrinio 1967–1968 m. juodraščiuose, rašytuose mėlynu rašalu, K. Saja taisė ir piešė raudonu, žaliu, mėlynu flomasteriu. Tai apskritai neįprasta, juk čia ne pradinuko sąsiuvinis, tačiau ypač stebina geltona spalva. Norėdami paaiškinti kodėl, turime pažvelgti į flomasterių istoriją. Rašiklį, kuriame rašalas sunkiasi per veltinio antgalį, 1910 m. patentavo amerikietis Lee W. Newmanas, o po šešiolikos metų jo tautietis Benjaminas Paskachas registravo išradimą vamzdelio su skystais dažais, kurie teka per gale įtaisytą kempinėlę. Po Antrojo pasaulinio karo panašios technologijos storo profilio žymikliai, skirti etiketėms, plakatams gaminti, Vakaruose tapo įprastu dalyku. Šiuolaikinius flomasterius, kuriuose vandeniu ir alkoholiu atskiestų dažų prisotinta porėto sintetinio pluošto šerdelė pamažu maitina rašantį kietesnio akyto pluošto galiuką, 1963 m. pradėjo gaminti Yukio Horie vadovaujama Japonijos kanceliarinių prekių įmonė (dabar žinoma „Pentel“ pavadinimu).

Sovietų Sąjunga, kuri nepaisė patentų teisės ir, ką įstengė, tą nelegaliai kopijavo, pirmą moksleiviams skirtų plonų flomasterių cechą atidarė 1967 m., tačiau dar keliolika metų vietiniai rašikliai tebuvo keturių spalvų – juodos, mėlynos, purvinai žalios ir purvinai raudonos.

Tiesa, maždaug nuo 1975 m. platesnio spalvų spektro rinkiniai importuoti iš Čekoslovakijos, bet retas galėjo jų įsigyti, nes Dačicės gamykloje „Centropen“ du dešimtmečius štampuotos plastikinės dalys, o porėtas šerdeles bei dažus tiekė japonai ir vokiečiai. Kaip įdomybę verta paminėti, kad pats bendrinis žodis flomasteris, vartojamas tik SSRS ir slaviškose buvusio Rytų bloko šalyse, sovietų perimtas iš kitos įmonės nei technologija. Tai JAV ir Didžiosios Britanijos kompanijai „Esterbrook“ priklausęs prekės ženklas „Flo-master“ (~ [rašalo] tekėjimo meistras). Su juo daugiausia platinti įrašams ant stiklo, plastiko, metalo skirti žymikliai ir piešimo įrankiai reklamoms bei grafičiams. Jie SSRS niekada nebuvo pardavinėjami, o ir kitur vėliau uždrausti dėl sveikatai pavojingos dažų sudėties.

Rašiklių ir idėjų kontrabanda

Taigi XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje flomasteriais rašęs K. Saja buvo labai ankstyvas jų naudotojas geležine uždanga nuo laisvojo pasaulio atitvertos Lietuvos sąlygomis. Maža to, kitų juodraščiuose rastų spalvų flomasteriai teoriškai galėjo būti pagaminti Leningrade ir įsigyti parduotuvėje, bet tikrai ne geltonas. Rašytojas žymėjo ir taisė ezopine kalba valdžią kritikuojančią apysaką vakarietiškais rašikliais, kurie pardavinėti nelegaliai, juodojoje rinkoje, drauge su tokiais deficitais kaip „Levi’s“ džinsai ar „Sony“ muzikos grotuvai. Elektroniniu laišku pasiteiravus šiemet 93-iąjį gimtadienį minėjusio autoriaus, kaip įsigijęs pirmuosius flomasterius, K. Saja prisiminė, kad juos atvežęs kažkuris iš Lietuvoje viešėjusių išeivių, ir pabrėžė patriotinę lauktuvių reikšmę, nes rinkinyje buvusios trys tautinės vėliavos spalvos.

Po geometriniais ornamentais slypi išbrauktos frazės, kuriose užslėptos nuorodos į totalitarinę priespaudą buvo bene pačios ryškiausios, o ironiška pasaka peraugusi į manifestacinę retoriką. Iš pažiūros nesąmoningas paišymas, štrichavimas yra intensyvaus galvojimo, susikaupimo momentų ženklai, stabtelėjimai kūrinio genezės, t. y. jo formavimosi, procese. Juodraštis liudija, kaip K. Saja mąstė, kuo pakeisti atkarpas, kurių nusprendė atsisakyti leidyklai atmetus kūrinį. Pavyzdžiui, geltonomis gėlytėmis apipieštas fragmentas, kurioje vienas iš apysakos veikėjų kreipiasi į engėjus sakydamas: „Aš nereikalauju, kad jūs pasidarytumėt kaip angelai, tik geruoju prašau visai įmanomo dalyko, gyvenkime kaip broliai.“

Nors gėlytės tik penkios, jos inspiruoja rekonstrukcinę prielaidą, kad į šią pievą buvo atklydęs ganytis stambus padaras, kurio kilmė, kaip ir geltono flomasterio – užjūrinė. Tais pačiais metais K. Saja rašė dideliu meniniu įvykiu tapusią pjesę-groteską „Mamutų medžioklė“, kurios premjera 1968 m. gruodžio 31-ąją Kauno dramos teatre reiškė absurdo teatro gimimą Lietuvoje. Tokio teatro idėjas K. Saja parsivežė iš JAV, kur 1967 m. lankė po karo už Atlanto atsidūrusį brolį. Publika išsyk suprato, kad maskarado kostiumais apsirengęs personažų ketvertukas, kuris ieško žadėtos šventės ir niekaip jos neranda, o galiausiai įklimpsta dervoje, yra apsigavęs dėl utopinės komunizmo ateities. Panašiai kaip dėl slieko kojos jaunesnei auditorijai skirtoje apysakoje. Žmonės per naktis stovėjo eilėse, kad pamatytų Jono Jurašo režisuotą „Mamutų medžioklę“, tačiau netrukus partiniai šulai suprato: „spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe“. Jis buvo išbrauktas iš repertuaro ir liko kultūrinėje atmintyje kaip gyva neuždraudžiamo juoko susidūrus su absurdu legenda.

Įrašų flomasteriu tyrimai – retenybė

Geltoni taisymai autoriniuose juodraščiuose leido susieti ydingą sovietinės santvarkos prigimtį demaskuojančius K. Sajos kūrinius, kurie įvairiais lygmenimis – nuo pasirinkto rašiklio iki literatūrinio sąlygiškumo formų – buvo kultūrinė kontrabanda iš Vakarų. Gėlytės autografuose byloja apie stabtelėjusį, prigludusį prie žemės, tarsi tykantį rašytoją. Tykantį Brežnevo stagnacijos laikų mamuto – cenzūros, kuri turėtų nepastebėti, kaip autorius įžengs į laisvesnio mąstymo zoną. K. Sajos paišyba, žinoma, nepersikėlė į spausdintą knygą, tačiau jos iliustracijos tapo dar vienu nesusitaikymo su totalitarine sistema ir meninės inovacijos ženklu.

Apipavidalinti „Jei nutrauksim sliekui koją“ buvo pakviestas tuomet dar pradedantis dailininkas Stasys Eidrigevičius. Ir tai buvo viena iš dviejų pirmųjų knygų su jo grafikos darbais. Jie gerokai sustiprino įspūdį, kad K. Sajos apysakoje iš klasės už kvatojimą išvarytas moksleivis sapnuoja ne tiesiog pasaką, bet netinkamų valdovų siaubiamą šalį.

Jau šešis dešimtmečius, ypač turtingose šalyse, tiek ploni flomasteriai, tiek žymikliai yra tarp kasdienių kanceliarinių reikmenų. Dalis autorių vis dar rašo ranka, o ne rašomąja mašinėle ar kompiuteriu juodraštinėje kūrybos fazėje. Tačiau gal vos vienas iš kelių šimtų šiuolaikinių rašytojų flomasteriais naudojosi autorinio redagavimo metu. Dar rečiau tokios rašymo priemonės pasitelkimas buvo tyrinėtas – tik dviejuose straipsniuose iš keliolikos tūkstančių publikacijų apie literatūros genezę specialiai analizuoti taisymai flomasteriais. Tad K. Sajos autografai ir jų tyrimas yra trečias toks atvejis greta iš Egipto kilusios prancūzų poetės ir romanistės Andrée Chedid rankraščių, kuriuos analizavo Paryžiaus genetikė Irène Fenoglio, ir paslaptingo portugalų filosofo ir rašytojo M. S. Lourenço užrašų, kuriuos aptarė Lisabonos profesorius João Dionísio. Pastarieji autoriai flomasterių rinkinius įsigijo gretimojsaje parduotuvėje, o K. Sajai jų naudojimas buvo slapčia įvežto kitoniškumo ženklas sovietinės stagnacijos pilkumoje.

Parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą „Tekstas kaip gyvatvorė“ (S-LIP-21-11)