Imigracijos didėjimas Lietuvoje: kaip ekspertai siūlo ją valdyti?

Dar visai neseniai daugiau žmonių iš Lietuvos išvykdavo, nei atvykdavo. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė: imigracija jau lenkia emigraciją ir mūsų šalis vis dažniau tampa naujais namais ar laikina stotele atvykstantiesiems iš kitų šalių. Ši permaina keičia visuomenės veidą ir kelia naujų, svarbių klausimų: kaip užtikrinti sklandų migracijos procesų valdymą? Kaip padėti įvairioms atvykstančiųjų grupėms ir jų šeimoms, kad jie čia jaustųsi saugūs, išgirsti ir galintys integruotis? Kaip suderinti atsakingų Lietuvos institucijų darbą?

Iešdodama atsakymų į šiuos klausimus Vilniaus universiteto mokslininkų grupė 2024 m. atliko kokybinį tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip migracijos srityje dirbantys ekspertai ir politikos formuotojai vertina esamą padėtį Lietuvoje.

Tyrimas parodė, ką būtina keisti

Vilniaus universiteto sociologų atliktame tyrime dalyvavo valstybės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Kokybinio tyrimo strategija, pasitelkiant vizualiosios sociologijos metodus, leido atkleisti pagrindinius iššūkius, su kuriais mūsų šalyje susiduria migrantai ir jų šeimos, ir identifikuoti sritis, kuriose reikalingi pokyčiai.

Ekspertų vertinimu, migracijos politika Lietuvoje šiuo metu išlieka fragmentiška – stokojama aiškesnės strategijos, aiškesnio atsakomybių pasidalijimo ir ilgalaikės vizijos, ypač kalbant apie ilgalaikę integraciją ir lietuvių kalbos mokymą.

Tyrimo rezultatai rodo būtinybę stiprinti savivaldybių vaidmenį ir gerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Nors kitų šalių gerosios praktikos gali būti naudingos, jas būtina taikyti atsakingai, įvertinant Lietuvos specifiką.

Lietuva tampa imigracijos šalimi

Migracija ilgą laiką Lietuvoje reiškė viena – į užsienį išvykstančius Lietuvos gyventojus. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie žmones, iš įvairių šalių atvykstančius į Lietuvą.
Migracijos tendencijų pokyčiai ypač ryškūs nuo 2018–2019 m. (1 pav.), kai imigracijos srautai ne tik pasivijo, bet ir viršijo emigraciją. Daugėja ne tik sugrįžtančių Lietuvos piliečių, kurie taip pat patenka į imigracijos statistiką – vis daugiau žmonių atvyksta į mūsų šalį iš kitų valstybių (2 pav.).

Europos migracijos tinklo praėjusių metų duomenimis, 2021 m. į Lietuvą atvyko apie 44 tūkst. žmonių, o 2022 m. – jau 87 tūkst. 2023 m. imigracijos lygis ir toliau išliko aukštas – atvyko per 50 tūkst. užsieniečių, iš kurių dauguma – ne Europos Sąjungos šalių piliečiai. Į Lietuvą tais pačiais metais sugrįžo apie 16 tūkst. anksčiau išvykusių Lietuvos piliečių, o emigravo apie 22 tūkst. šalies gyventojų. Palyginimui: 2010 m. į Lietuvą atvyko vos 5 tūkst. žmonių (4 tūkst. grįžtančių Lietuvos piliečių ir apie 1 tūkst. užsieniečių), o išvyko net 83 tūkst. gyventojų (iš jų – 79 tūkst. Lietuvos piliečių). Tai rodo esmingą migracijos krypčių pasikeitimą Lietuvoje.

Kas atvyksta į Lietuvą ir kodėl?

Tarp pagrindinių migracijos priežasčių – darbo galimybės, noras užtikrinti geresnę ateitį šeimai ir saugesnė aplinka. Kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, prie šių motyvų prisideda sudėtinga padėtis kilmės šalyse – karai, konfliktai, politiniai neramumai.

Imigracijos augimui Lietuvoje įtakos turėjo ir reikšmingi geopolitiniai įvykiai regione: nuo 2021 m. per Lietuvos sieną su Baltarusija ėmęs intensyvėti žmonių judėjimas iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalių ir 2022 m. Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Šie įvykiai ne tik prisidėjo prie atvykstančiųjų skaičiaus augimo, bet ir pakeitė Lietuvos migracijos politikos kryptį – dėmesys nuo emigracijos nukreiptas į imigracijos valdymą.
Augant imigracijai, Lietuvoje keičiasi ne tik atvykstančiųjų skaičius, bet ir jų kilmės geografija. Anksčiau dauguma migrantų atvykdavo iš kaimyninių šalių – Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos, o pastaraisiais metais sparčiai daugėja žmonių, atvykstančių iš Vidurinės Azijos, ypač Uzbekistano, Kirgizijos, Tadžikistano.
Didžioji dalis trečiųjų šalių piliečių, gavusių leidimą gyventi Lietuvoje, į mūsų šalį atvyksta dirbti. Tačiau vis dažniau į šalį atvykstama ir dėl šeimos susijungimo ar studijų (3 pav.). Prieglobsčio prašymų, kurių skaičius 2021 m. buvo šoktelėjęs į viršų, 2023-aisiais sumažėjo. Tačiau padaugėjo teigiamų sprendimų, leidžiančių prieglobsčio prašytojams pasilikti Lietuvoje (Europos migracijos tinklas, 2025). Vis dėlto, ekspertų manymu, tik dalis migrantų planuoja Lietuvoje likti ilgam. Kai kuriems tai tik laikina stotelė pakeliui į kitas Europos Sąjungos šalis.

Integracijos kelias – ilgas

Kai žmogus atvyksta į Lietuvą, jo integracija nevyksta savaime – tai sudėtingas ir laiko reikalaujantis procesas. Kai kurie kalbinti ekspertai šią integraciją apibūdina kaip trijų pakopų sistemą. Pirmas žingsnis – tai bazinių poreikių, tokių kaip būstas, maistas, sveikatos apsauga ir pan., užtikrinimas. Antras etapas – integracija į visuomenę: darbo paieška, lietuvių kalbos mokymasis ir socialinių ryšių kūrimas. Trečias etapas – visavertė integracija, kai žmogus aktyviai dalyvauja kultūriniame ir pilietiniame gyvenime, jaučiasi visuomenės dalimi.

Ekspertų teigimu, pirmasis etapas dažniausiai įgyvendinamas gana sklandžiai. Tačiau tolesniuose etapuose išryškėja įvairios problemos – nuo dokumentų trūkumo iki sistemos barjerų. Kaip pastebi vienas (-a) tyrimo dalyvių: „Jei nori patikrinti, kaip veikia Lietuvos sistema – tapk migrantu. Sužinosi, kad ji neveikia.“

Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad tarp atvykusiųjų yra nemažai aukštos kvalifikacijos specialistų – gydytojų, mokytojų, teisininkų, tačiau jų diplomai dažnai nepripažįstami, trūksta vertimų, leidimų, pažymų. Dėl to prarandamas didžiulis potencialas – tiek pačių specialistų, kurie negali dirbti pagal profesiją, tiek regionų, kuriuose jų labai trūksta.

Kai sistema veikia nevienodai

Ekspertai vieningai sutaria – Lietuvoje vis dar trūksta aiškios ir koordinuotos migracijos strategijos. Nors įvairios institucijos stengiasi padėti, bet dažnai veikia fragmentiškai, jų veiksmai būna nesuderinti tarpusavyje. Dėl to dalis migrantų lieka nuošalyje – ypač tie, kurie nepatenka į įprastas socialinės apsaugos kategorijas.

Pavyzdžiui, vienas tyrimo dalyvis pasakojo apie moterį, atvykusią į Lietuvą vieną su trimis mažais vaikais. Ji nedirba, nes neranda darbo ir neturi galimybių dirbti dėl vaikų priežiūros. Kadangi nepriklauso nė vienai valstybinio socialinio draudimo grupei, tai neturi ir sveikatos draudimo.

Tokios pažeidžiamos migrantų grupės gali labiausiai nukentėti dėl sisteminių, institucinių arba teisinių spragų. Kaip teigia vienas iš kalbintų ekspertų, tokiose situacijose daug kas priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo žmogiškojo veiksnio – kai, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigos registratūros darbuotoja neįsiklauso arba tarnautojas nesupranta dokumento, nes jis parašytas kita kalba.

Kalba – tiltas į visavertę adaptaciją

Kalbos barjeras įvardijamas kaip vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria daugelis migrantus priimančių valstybių, taip pat ir Lietuva. Kalba yra tiltas į visavertę adaptaciją: ji atveria galimybę dirbti, gauti gydymą, mokytis, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Kalbos nemokantiems migrantams šios galimybės tampa sunkiai pasiekiamos. Migrantai dažnai nežino, kur kreiptis, nesupranta dokumentų, kuriuos pasirašo, ar gydytojo paaiškinimų, todėl darosi priklausomi nuo kitų žmonių.

Nors Lietuvoje siūlomi nemokami lietuvių kalbos kursai, jų prieinamumas tebėra ribotas – ypač dirbantiems arba vaikų turintiems asmenims: „Kalbinio barjero problema beveik nesprendžiama – teoriškai užimtumo tarnyba [...] gali sudaryti sąlygas mokytis [lietuvių kalbos], bet ypač šeimoms tai yra sudėtinga. [...] Kursai yra gana intensyvūs, reikalaujantys daug laiko. Jeigu žmogus dirba ir augina vaikus, beveik neįmanoma rasti laiko lankyti tokius kursus.“

Sveikatos apsaugos sistema – viena jautriausių sričių, kur kalbos barjeras migrantams sukelia ypač daug sunkumų. Migrantui, nemokančiam kalbos, kartais net sunku paaiškinti gydytojui, kur skauda. Kaip teigia vienas ekspertas: „[Jei] žmogus nekalba mums suprantama kalba [...] ir jam prireikia medicininės pagalbos, tai kaip jis gali gydytojui pasakyti, kur jaučia skausmą ar kas jam blogai, ypač – psichologui, kai net negali susikalbėti?“

Kalbėdami apie lietuvių kalbos svarbą, keli ekspertai pastebėjo ir sisteminę spragą: Lietuvoje nėra vienos institucijos, atsakingos už tai, kad migrantai būtų mokomi lietuvių kalbos. Nors kalbos svarba integracijai yra akivaizdi, jos mokymas, anot tyrimo dalyvių, „kabo ore“. Kaip sakė vienas iš jų: „Lietuvoje [...] dar nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už visų migrantų mokymą lietuvių kalbos. [...] Yra parašyta, kad atsakinga Kultūros ministerija, bet [...] visi mėto šitą kamuoliuką – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sako, kad čia Kultūros ministerijos funkcija. O ką bendro su švietimu turi Kultūros ministerija?“ Pasak eksperto, šiuo metu lietuvių kalbos kursus migrantams dažnai vykdo nevyriausybinės organizacijos, paslaugos perkamos projektiniu principu. Užimtumo tarnyba taip pat siūlo mokymus, tačiau tai nėra nuosekli sistema. Lietuvių kalbos mokymas, ekspertų požiūriu, įgyvendinant migracijos politiką turėtų būti vienas iš prioritetų, su aiškiai priskirta atsakomybe. Kol tokios strategijos nėra, galimybės mokytis kalbos lieka atsitiktinės – priklausomos nuo projektų finansavimo, savivaldybių iniciatyvų ar pavienių tarnautojų motyvacijos.

Savivaldybių vaidmuo ir įveiklinimas

Dar visai neseniai migrantų integracija Lietuvoje buvo beveik išimtinai nevyriausybinių organizacijų rūpestis. Tačiau šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Šiuo metu vyksta tam tikras atsakomybės perskirstymas. „Prieš porą metų visa atsakomybė gulė ant nevyriausybinių organizacijų pečių, o dabar dalis šių funkcijų perskirstoma savivaldybėms. [...] Siekiama, kad integracijos sistema apimtų visą Lietuvą per daugumą savivaldybių“, – teigia vienas ekspertų.

Vis dėlto perėjimas prie aktyvesnio savivaldybių vaidmens kelia klausimų, ypač dėl jų pasirengimo. Norint sėkmingai vykdyti integraciją, savivaldybėms reikia ne tik noro, bet ir žinių, žmogiškųjų išteklių bei finansavimo. Net ten, kur migrantų skaičius nedidelis, būtina užtikrinti prieigą prie paslaugų, o tai reikalauja papildomų lėšų. „Jei mažoje savivaldybėje reikėtų skirti pinigų migrantų paslaugoms, gali tekti mažinti finansavimą, pavyzdžiui, senjorų sveikatos priežiūrai ar darželiams. Tai jautrus klausimas – nežinia, kaip savivaldybės su tuo susitvarkys“, – sako vienas iš kalbintų ekspertų.

Integracija – ne tik Vilniuje

Tolygesnis migrantų srautų paskirstymas tarp Lietuvos savivaldybių, ekspertų nuomone, galėtų būti svarbus žingsnis sprendžiant su migracija susijusias problemas Lietuvoje.

Šiuo metu dauguma migrantų apsistoja sostinėje ir jos apylinkėse. Tačiau sostinė yra brangi, o dėl augančio gyventojų skaičiaus didėja spaudimas infrastruktūrai. Todėl ekspertai siūlo migrantus tikslingiau nukreipti ir į kitus miestus ar regionus, tačiau toks sprendimas reikalauja tinkamų sąlygų. Pirmiausia – užtikrinti, kad regionuose būtų specialistų, galinčių padėti migrantams, ir kad šiems specialistams būtų skiriamas pakankamas finansavimas. Taip pat svarbu glaudus bendradarbiavimas tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų.

Kaip teigia vienas iš tyrimo dalyvių, šiuo metu Lietuvoje aktyviausiai dirbama su 16 savivaldybių (iš 60), kurios turi koordinatorius, padedančius migrantams gauti švietimo, sveikatos ir kitas viešąsias paslaugas. Tai – ne tik praktinė pagalba, bet ir pasitikėjimo kūrimas. Kai žmogus žino, kur kreiptis – jis jaučiasi labiau matomas ir priimamas.

Sėkmingai integracijai būtinas glaudesnis bendradarbiavimas tarp valstybės institucijų, savivaldybių ir nevyriausybinio sektoriaus. Tai turi būti ne pavienės iniciatyvos, o koordinuojama sistema.

Žingsnis koordinacijos link

2025 m. Lietuvoje pradėjo veikti Priėmimo ir integracijos agentūra. Tikimasi, kad ji taps koordinavimo centru, padedančiu sujungti „išsibarsčiusias“ migracijos iniciatyvas. Centralizuotos atsakomybės svarba pripažįstama, tačiau ekspertai agentūros veiklą kol kas vertina atsargiai – lūkesčių daug, bet trūksta aiškumo, kaip tai veiks praktiškai.

Pasak ekspertų, migracija Europoje yra neišvengiama ir vyks toliau. Europos Sąjunga juda link griežtesnio ir labiau suvienodinto migracijos reguliavimo tarp šalių. Tačiau Lietuvos migracijos politika šiuo metu vis dar išlieka fragmentiška – daugelis sprendimų priklauso nuo laikinų projektų ar pavienių iniciatyvų.

Todėl Lietuvos laukia esminis apsisprendimas: ar sieksime nuoseklios ilgalaikės migracijos strategijos ir kursime visuomenę, kurioje migrantai tampa jos dalimi, ar liksime nuošalyje kaip pasyvūs stebėtojai?

Šis straipsnis parengtas įgyvendinant tarptautinį MSCA projektą „Nevakarietiški migracijos režimai globalioje perspektyvoje“ (MARS).