Kaip Rusija pavertė kultūrą ir švietimą pasaulinės įtakos ginklais

Šiuolaikinis Rusijos imperializmas vis dažniau grindžiamas ideologiniais instrumentais, kurie stebėtinai panašūs į 1930-inių sovietinio totalitarizmo praktikas. Vienas galingiausių tokių įrankių yra kultūra – tiek materialusis ir nematerialusis paveldas, tiek humanitariniai mokslai, tokie kaip istorija, literatūra ir menas. Visa tai perinterpretuojama ir panaudojama kaip priemonė vis intensyvėjančiame mentaliniame kare prieš demokratinius Vakarus. Kaip Rusija tai daro ir kokios reakcijos sulaukia iš Vakarų?

 

Mentalinis karas ir „Russkij mir“ kaip neoimperinė doktrina

Tai, ką daugelis demokratinių valstybių laiko kultūrine diplomatija – minkštąja galia, skirta žmogaus teisėms ir demokratinėms vertybėms skatinti, Rusija pavertė puolamąja ideologine strategija. 2019 m. Putino patarėjas, Kremliaus strategas ir „Russkij mir“ („rusiškojo pasaulio“) ideologas Vladislavas Surkovas atvirai pareiškė, kad Rusija „kišasi į užsienio politikų protus“. 2021 m. Gynybos ministerijos patarėjas Andrejus Ilnickis pateikė atvirą mentalinio karo apibrėžimą: tai „savimonės sunaikinimas“ ir „priešo visuomenės mentalinių bei civilizacinių pamatų pakeitimas“. Jo teigimu, mentalinio karo tikslas – atimti iš visuomenės suverenitetą ir paversti ją išorės valdomu objektu, „palaipsniui performatuojant pasaulį“ iki tokio lygio, kad „šalys galėtų išnykti“.

Su Rusijos valstybe susijusi Socialinės inžinerijos agentūra, jau sulaukusi tarptautinių sankcijų, dar aiškiau parodo, kaip kultūra paverčiama ginklu. Ji atvirai skelbia siekianti perrašyti visuomenių istorinius kodus, skatina „pasaulėžiūros karą“ prieš Ukrainą ir teigia, kad tikrasis Rusijos užsienio politikos variklis yra prasmių kūrimas, svarbesnis net už teritorinius užkariavimus. Kaip pastebi politologas Aleksandras Etkindas, ši taktika veikia iškraipant kolektyvinę atmintį, kad nauja, primesta tvarka būtų priimta kaip natūrali ir savaime suprantama.

„Russkij mir“ koncepcija yra šiuolaikinės Rusijos imperinės ideologijos pagrindas, atliekantis panašų vaidmenį, kokį sovietmečiu turėjo komunizmas. Ji skirta ne tik užsienyje gyvenantiems rusams, bet ir visiems, kurie domisi Rusijos kultūra ar jaučia tapatumą su Rusija. „Russkij mir“, pasak jo kūrėjų, neturi geografinių ribų. Jis egzistuoja visur, kur tik įmanoma skleisti rusišką įtaką – kultūrinę, humanitarinę ar ideologinę, ir valstybė aktyviai siekia ją plėsti. Tai daroma prisidengiant „tradicinių vertybių“ apsauga ir siekiant teigiamo tarptautinio įvaizdžio, o iš tikrųjų – siekiant išlaikyti „išimtines įtakos sferas“ kaimyninių šalių suvereniteto sąskaita, kaip teigia A. Ilnickis.

 

Rusijos švietimo ir kultūros ideologinė mobilizacija

2025 m. Jungtinės Karalystės žvalgyba oficialiai pripažino, kad Rusijos švietimo sistemos militarizacija yra viena iš mentalinio karo priemonių. Ši tendencija formuoja „agresyvias, ekspansionistines nuostatas“, turinčias tris tikslus: užtikrinti visuomenės paramą režimui, ugdyti paklusnią ir lojalią jaunąją kartą ir stiprinti tiek fizinį, tiek psichologinį pasirengimą būsimoms invazijoms.

Konkreti statistika parodo šio proceso mastą: 2018 m. Rusijoje jau buvo apie 200 tūkst. kadetų klasių mokinių, 2024 m. Jaunimo armija turėjo 1,6 mln. narių, o Kremliaus remiamas Pirmųjų judėjimas (rus. Движение первых) – net 6,5 mln. dalyvių.

Rusijos kultūros strategija patvirtina militarizacijos kryptį: joje numatytas vaikų, dalyvaujančių karinės istorijos tematikos užsiėmimuose, skaičiaus didinimas, „Didžiosios pergalės“ kultas, karo ir karinės istorijos įvykių šlovinimas vadovėliuose, masinėje kultūroje, muziejų ekspozicijose ir mene.

Imperines ambicijas dangsto teorinė ideologija. V. Surkovo teigimu, „nuolatinė Rusijos plėtra yra būtina mūsų istorinės egzistencijos sąlyga“. Vienas iš „Russkij mir“ ideologų, filosofas Aleksandras Duginas jungia militarizmą ir stačiatikybę: karas esą yra „sugrįžimas pas Dievą“, „Rusija – tai kelias į Dievą“, o kančios ir išbandymai padeda gilinti militarizaciją sąmonėje. Ši teorija įgyvendinama ir praktikoje: Maskvos Specialiosios karinės operacijos (SVO) muziejuje, skirtame karui prieš Ukrainą, nuolat skamba grėsmingas vyriškas balsas, cituojantis iškraipytą Evangeliją pagal Matą: „Kai nacių padugnės vėl kelia galvą, tu negali likti nuošalyje! Tu imi į rankas ginklą! Ne mes pradėjome šį karą, bet mes jį užbaigsime, nes pasakyta – kas paėmė kalaviją, nuo jo ir žus. Štai, už mano nugaros – šių žodžių įrodymai.“

Toks sąmonės militarizavimas veda prie smurto šlovinimo ir karo normalizavimo, paversdamas jį kasdienio gyvenimo dalimi.

 

Rusijos kultūra ir vertybės kaip pasaulio „dvasinis ir moralinis vadovas“

Rusijos ideologai atvirai pripažįsta dviveidę Rusijos politiką. Vidaus politikoje nėra vietos skirtingoms nuomonėms ir alternatyvoms, tik „rusiškajai tiesai“, kaip sako A. Duginas. Tuo pat metu užsienio politikoje Rusija nuolat kalba apie „daugiapoliškumą“, žodžio laisvę ir žmogaus teises. Paradoksalu, kad, labai rūpindamasi „tautiečių“ kultūrinėmis teisėmis užsienyje, pati Rusija nuo 2018 m. riboja savo tautinių mažumų kalbines teises. Be to, ji skelbia, kad reikia „tobulinti“ žodžio laisvės įstatymus kitose šalyse, nors 2025 m. spaudos laisvės indeksas pačioje Rusijoje siekė 25 balus iš 100.

Rusijos oficialiojoje retorikoje ypač pabrėžiama didybė: esą Rusija yra „Russkij mir“ civilizacinės bendruomenės centras, turintis daugiau nei tūkstantmetę valstybingumo istoriją. Rusijos kultūra pristatoma kaip „neatsiejama pasaulio kultūros dalis“, kuri „praturtina pasaulį savo ypatingu požiūriu“. Tuo pat metu Rusija kalba apie visos žmonijos civilizacinę krizę – apie „istorinės atminties ištrynimą“, „neokolonializmo, neoimperializmo ir neonacizmo reabilitaciją“, vertybių nykimą. Šiame kontekste Rusija teigia, kad jos kultūra ir vertybės turi tapti „dvasiniu-moraliniu vedliu“ visam pasauliui.

Po 2022 m. vasario 24 d. buvo priimtos specialios kultūros, švietimo, užsienio politikos, jaunimo ir vertybių strategijos, 2020 m. – Konstitucijos pataisos. Visi šie dokumentai pabrėžia pareigą remti „tautiečius“ užsienyje ir išsaugoti jų „bendrą rusišką tapatybę“, kuri apima „rusiškas dvasines-moralines vertybes“, taip pat ir „Russkij mir“ ideologiją.

Šią vasarą Rusijos parlamentas priėmė įstatymo pataisas (V. Putinas jas pasirašė 2025 m. liepos 31 d.), kuriomis įpareigojama uždrausti Rusijoje rodyti tokius filmus, kurie diskredituoja arba neigia rusiškas „dvasines-moralines“ vertybes.

Iliuzinės grėsmės iš Vakarų kaip valstybės politikos pagrindas

Rusija vardija įvairias jai neva kylančias grėsmes, tokias kaip sumenkusi jos svarba pasaulinės civilizacijos raidoje, iškraipyta istorinė atmintis, neigiami tam tikrų istorijos laikotarpių vertinimai, „melagingi įsivaizdavimai apie Rusiją“ ir „istorijos falsifikavimas“, kurį esą vykdo kolektyviniai Vakarai. Atsakydama į tariamas grėsmes savo istoriniam ir kultūriniam vaidmeniui, Rusija deklaruoja teisę kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Oficialiuose pareiškimuose pabrėžiama, kad vienas iš tarptautinių santykių tikslų yra „išsaugoti istorinę tiesą ir Rusijos vaidmens pasaulio istorijoje atminimą“. Kultūros, vertybių ir istorinės atminties gynyba grindžiama „giliais kultūriniais-humanitariniais ryšiais pasaulinėje humanitarinėje ir kultūrinėje erdvėje“. Tai pristatoma kaip Rusijos dvasinės ir moralinės tapatybės pagrindas, neatsiejama jos „suvereniteto“ dalis.

Pavojingiausias šios ideologijos aspektas – aiškiai deklaruotas tikslas ginti Rusijos „nacionalinius, sociokultūrinius, dvasinius-moralinius ir istorinius ypatumus“, kartu siekiant perkurti tarptautinę žmogaus teisių apsaugos sistemą. Anot Kremliaus, Vakarai savavališkai pasisavino teisę apibrėžti žmogaus teises, todėl tokios valstybės turi būti „nubaustos“. Rusija atvirai teigia, kad visuotinai pripažintos teisinės normos jai yra mažiau svarbios už pačios Rusijos interesus, kurie grindžiami unikaliomis „vertybėmis“ ir sena istorija.

 

Istorijos iškraipymas savo vidinės ir išorinės politikos tikslams

Valstybinės doktrinos ir net Rusijos Konstitucija vartoja specifines sąvokas, tokias kaip „kultūrinis suverenitetas“, „istorinis sąmoningumas“, „istorinė tiesa“. Tai rodo, kad kultūra naudojama kaip ginklas, o kartu atskleidžia, kaip glaudžiai siejasi vertybės, „istorinė atmintis“, „istorinė tiesa“ ir nacionalinis saugumas.

Kad sukurtų alternatyvią realybę, grįstą „amžina“ Rusijos didybe ir kariniu patriotizmu, vien 2025 m. Rusija skyrė daugiau nei 444 milijonus eurų kultūrinėms iniciatyvoms. Rusijos filmai, serialai (taip pat ir animacija), literatūra bei muzika turi formuoti „tarptautinį Rusijos Federacijos, kaip turtingos kultūros šalies, įvaizdį“. Panašiai kaip kinas, nauji Rusijos istorijos vadovėliai taip pat pabrėžia Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos didybę, kolektyvinį „amžiną“ rusų tautos herojiškumą, tuo pat metu „ištrindami“ kitas tautas istoriografijoje ir apskritai Rusijos visuomenės mentaliteto žemėlapyje.

Rusijos teritorijos pristatomos kaip natūraliai „istoriškai susijungusios į vieną“. „Tėvynės istorija“ pateikiama kaip šventas, savipakankamas, nuo nieko nepriklausantis kultas, kuriame negalima kritikuoti nei valdžios, nei armijos veiksmų, karinių kampanijų, okupacijų, nei nusikaltimų žmoniškumui.

Tokios naratyvų tendencijos jau pastebimos net užsienio, pavyzdžiui, Italijos, istorijos ir geografijos vadovėliuose: Rusijos invazija į Donbasą vadinama „pilietiniu karu“, Krymo okupacija pristatoma kaip „teisėtas sugrįžimas į Rusiją“, neigiama Ukrainos tapatybė ir valstybingumas, Kyjivas vadinamas „Rusų miestų motina“, o Ukraina, Baltijos šalys, Moldova ir Baltarusija – „Rusijos regionais“. Be to, palankiai vaizduojamas komunizmas ir net kalbama apie „rusišką Lvivo miestą“.

Pasak Rusijos ideologų, SSRS subyrėjimo priežastis buvo sovietinės „vieningos istorinės erdvės“ ir „brolybės“ praradimas. Todėl dabar Rusija siekia „atkurti šią bendrą istorinę erdvę“, iš esmės reikalaudama, kad Ukraina atsisakytų savo istorijos, literatūros, meno, kultūros ir kalbos. Tuo metu, kai Ukraina vykdo dekomunizaciją, Rusija juda priešinga kryptimi – įgyvendina „restalinizaciją“, kurios metu pastatyta daugiau kaip 100 paminklų Stalinui. Tai liudija ne tik militarizuotą mąstymą, bet ir imperinių ambicijų sugrįžimą.

 

Prorusiškų naratyvų sklaida

Tyrėjas Sergeiʻus Zhukas atskleidė, kad prorusiški naratyvai skverbiasi ir į Vakarų akademinę erdvę – tai vyksta tiek per istorinius KGB / FSB ryšius, tiek per rusišką požiūrį į Ukrainą, kitas posovietines respublikas, Vidurio ir Rytų Europą. Nesuvokimas, kaip Rusija sąmoningai naudoja humanitarinius mokslus savo tikslams, lemia tokius pareiškimus, kokius yra išsakęs, pavyzdžiui, Andrew Marras (buvęs BBC žinių redaktorius): kad esą „be Rusijos kultūros Europa būtų menkesnė – paviršutiniškesnė, labiau neišmanėliška, skurdesnė“.

Nuostata, kad „menas yra aukščiau politikos“, leidžia Rusijos ideologijai („Russkij mir“) skverbtis kultūriniais kanalais – pabrėžiant jos didybę, karinį didvyriškumą, kitų tautų menkavertiškumą. Tai padeda pridengti karo nusikaltimus ir Ukrainos kultūros paveldo grobstymą vykstant karui.

 

Vakarų atsakas į mentalinį karą 

Ar Vakarai supranta, kokį pavojų kelia humanitarinių mokslų pavertimas ginklu mentaliniame kare? Tik iš dalies ir gana lėtai. Iki 2025 m. vidurio Rusijos kultūros centrai veikė net 71 šalyje ir tik kelios šalys juos uždarė arba sustabdė jų veiklą. Europos Sąjunga 2022 m. įvedė naują terminą „užsienio informacijos manipuliacija ir kišimasis“ (angl. Foreign Information Manipulation & Interference, FIMI), apibūdinantį veiksmus ir informaciją, kurių paskirtis – daryti neigiamą įtaką vertybėms, pokyčiams ir politiniams procesams. Buvo pavartotas ir terminas „Putino melų industrija“. Vis dėlto tik vienoje iš trijų FIMI ataskaitų kalbama apie kultūros pavertimą ginklu. Vadinasi, Europos bendruomenė tik pradeda suvokti grėsmę, tačiau šis suvokimas vis dar daug siauresnis nei tikrieji Rusijos ketinimai išnaudoti humanitarinius mokslus geopolitiniams tikslams.

Kadangi mentalinis karas oficialiai nėra paskelbtas, jis yra nematomas ir paslėptas nuo tikslinės auditorijos, taigi tokia įtaka plinta lengviau. Galime pasitelkti dvi metaforas, kad paaiškintume, kaip Rusija paverčia kultūrą ir humanitarinius mokslus ginklu. Pirmoji – Trojos arklys. Vakaruose kultūra dažnai suvokiama kaip paprastas meno, literatūros, istorijos atspindys, būdas pažinti pasaulį ir laisvalaikio forma. Tačiau „viduje“ ši kultūra turi įterptus Rusijai svarbius naratyvus ir prasmes, kurie skiriasi nuo Vakarų vertybių. Antroji metafora – rusiška lėlė matrioška, kuri simbolizuoja kultūros pavertimą daugiapakopiu įtakos ginklu. Ši lėlė, kurios viduje slepiasi mažesnės lėlės, vaizduoja kultūros sritis plačiąja prasme: meną, kalbą, literatūrą, istoriją, švietimą, laisvalaikį, masinę kultūrą ir kt. Kiekviena mažesnė lėlė viduje simbolizuoja konkrečius Rusijos strateginius tikslus – pradedant nuo vidinės auditorijos militarizavimo, baigiant tarptautinės teisės silpninimu ir bandymu ją pakeisti „naujomis istorinėmis ir moralinėmis vertybėmis“. 

Iš esmės ši matrioška – tarsi kultūrinė Trojos arklio versija. Išoriškai ji atrodo kaip nekaltas kultūros reiškinys, tačiau jos viduje slypi daugiapakopė ideologinė schema. Jos tikslas – sukurti alternatyvią realybę, kurioje žmonės sąmoningai ar nesąmoningai, daugiau ar mažiau priima „Russkij mir“ idėjas. Šitaip kitos šalys pamažu virsta Rusijos įtakos platformomis.