Nauja socialinė sutartis – pasaulis, kuriame visi jūsų duomenys priklauso jums

Sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto (DI) amžiuje, kai galingi algoritmai gali nuspėti žmonių veiksmus ir pokyčius mus supančiame pasaulyje, susidūrėme su paradoksalia situacija: kuriama iliuzija, kad mūsų asmeniniai duomenys yra mūsų nuosavybė, bet iš tiesų jie mums yra nepasiekiami – mes negalime daryti įtakos tam, kaip mūsų duomenis naudoja naujausias technologijas kuriančios įmonės, tokios kaip „Facebook“, „Amazon“, „OpenAI“, „Google“, „Apple“ ir kt.

Kas iš tiesų valdo duomenis?

Tuomet kyla klausimas, kas gi iš tiesų valdo mūsų duomenis, jeigu ne mes patys.

Prieš keletą mėnesių žmogus nusipirko naujausią japonų gamybos „Mitsubishi Outlander“ modelį. Kaskart įjungus variklį ekrane pasirodo pranešimas: „Visi jūsų automobilio duomenys yra renkami produkto tobulinimo ir tyrimų tikslais. Jei norite apriboti duomenų perdavimą „Mitsubishi Motors“, spauskite INFO...“ Kasdien naudojamas automobilis staiga tapo ne tik transporto priemone, bet ir mobilia duomenų rinkimo platforma. Ar mes tikrai norime, kad mūsų vairavimo įpročiai ir net asmeniniai maršrutai atsidurtų didžiųjų korporacijų duomenų bazėse?

Kitas pavyzdys yra susijęs su socialinių tinklų platformų sąžiningumu. 2024 m. rugsėjį „LinkedIn“ paslapčiomis atnaujino platformos naudojimosi taisykles ir nurodė, kad vartotojų įrašai ir kiti profilio duomenys bus naudojami „LinkedIn“ DI modeliams tobulinti. Kai ši naujiena buvo paviešinta laikraščio „The Verge“ žurnalistų, 930 mln. „LinkedIn“ vartotojų pajuto išdavystės skonį. „Kodėl manęs neatsiklausė?“ – stebėjosi vartotojai, įžiebdami diskusijas apie teisingumą duomenų rinkoje. Tai dar kartą parodė, kaip dažnai vartotojai lieka nuošalyje nuo sprendimų, tiesiogiai liečiančių jų privatumą.

Dar viena istorija susijusi su žymia aktore Scarlett Johansson. 2024 m. rudenį „OpenAI“ pristatė naują balsu kontroliuojamą „ChatGPT“ programėlės versiją. Vienas iš balsų, kuriuos vartotojai galėjo pasirinkti bendrauti su „ChatGPT“, skambėjo stulbinamai panašiai į S. Johansson veikėjos iš filmo „Her“. Aktorė neslėpė savo nusivylimo, kad po to, kai „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas kelis kartus ją kvietė įrašyti balsą ir ji du kartus griežtai atsisakė, „OpenAI“ surado beveik identiško balso tembro aktorę, kurios balsas ir buvo „atsitiktinai“ panaudotas. Šis atvejis kelia klausimą: ar DI gali turėti kūrybinę laisvę, jei ji paremta svetimo darbo ar tapatybės imitavimu?

Šie pavyzdžiai simboliškai iliustruoja nelygybę skaitmeniniame pasaulyje: asmenų kuriami duomenys yra technologinės pažangos žaliava. Dabartinė duomenų sistema yra orientuota į technologijų įmonių statuso įtvirtinimą: įmonės yra duomenų valdytojos, o įstatymų (pvz., Bendrojo duomenų apsaugos reglamento) vartotojams suteikiamos duomenų kontrolės teisės yra ribotos ir neveiksmingos. Jau kurį laiką tyliai pripažįstama, kad vartotojų duomenų valdymo teisės yra tik iliuzija – platformų vartotojų ir išmaniųjų prietaisų turėtojų generuojami duomenys priklauso įmonėms.

Kokia yra tikroji jūsų duomenų vertė?

Visiems puikiai žinoma, kad kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas paspaudimas skaitmeninėje erdvėje yra sekamas. Technologijų gigantės – „Google“, „Apple“, „Facebook“, „Amazon“, „Microsoft“ ir kitos – taip pat seka ir mūsų širdies ritmą, judėjimą mieste, net veido išraiškas. Jos kasmet išleidžia milijardus dolerių siekdamos „tobulinti“ savo sprendimus, o mūsų duomenis renka „teisėtais“ pagrindais, kaip kad minėta ,,Mitsubishi“ – tyrimo ir tobulinimo tikslais. Šios technologijų gigantės taip pat bando vartotojus įtikinti, kad mūsų skaitmeninis pėdsakas yra bevertis. Viešai publikuotose ataskaitose nurodoma, kad pagrindiniai asmens duomenys, tokie kaip amžius, lytis ir vieta, vertinami vos keliais centais, o ypatingieji (sensitive data), pvz., mokėjimų istorija ar sveikatos duomenys, įmonei gali būti verti vos kelių dolerių per mėnesį.

Tačiau žmonės savo duomenis vertina gerokai brangiau. Naujausi Harvardo profesoriaus Casso Sunsteino ir Angelos Winegar tyrimai atskleidžia didžiulį skirtumą tarp to, kaip įmonės ir kaip žmonės supranta duomenų vertę. Vartodami elgsenos ekonomikos sąvokas „noras mokėti“ (angl. willingness to pay) ir „noras gauti“ (angl. willingness to receive), mokslininkai nustatė, kad nors tyrimo dalyviai ir buvo pasirengę mokėti tik 5 JAV dolerius per mėnesį už savo duomenų privatumo apsaugą, jie reikalavo net 80 JAV dolerių per mėnesį už tų duomenų atsisakymą. Šis 16:1 santykis, vienas didžiausių užfiksuotų elgsenos ekonomikos tyrimuose, rodo, kaip labai žmonės vertina savo duomenis (duomenys žmonėms vertingesni nei švarus vanduo ar oras!). Šį reiškinį mokslininkai paaiškina vartodami „nuosavybės efekto“ sąvoką (angl. endowment effect), kai žmonės savo turimą turtą vertina labiau nei tą, kurio neturi.

 

Duomenų nuosavybė tapo vienu pagrindinių diskutuojamų klausimų DI proveržio eroje. Viešosiose diskusijose vis dažniau teigiama, kad asmens duomenys turėtų būti vertinami kaip asmeninis turtas. Mūsų asmeniniai duomenys pasidarė neatsiejama kiekvieno iš mūsų skaitmeninės tapatybės dalimi. Spartus technologijų vystymasis sudaro prielaidas sukurti naują – į žmogų, o ne į įmones orientuotą – duomenų modelį. Šio modelio kertinė prielaida ir principas – tai, kad kiekvieno asmens duomenys yra privatūs, prieinami tik pačiam žmogui (angl. private-by-default) (1 pav.).

O jei visi duomenys iš tiesų priklausytų mums?

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame mūsų duomenys yra privatūs (t. y. niekas neturi prieigos prie jų, išskyrus mus pačius) – pasaulį, kuriame mūsų duomenys priklauso tik mums. Mes kontroliuojame savo duomenis ir sprendžiame, kam suteikti prie jų prieigą. Tuomet žmogus įgyja aktyvių galių turėti ir valdyti savo duomenis ir gauti iš jų tiesioginę naudą.

Asmens duomenų privatumo ir jų nuosavybės idėja yra paremta technologiniu duomenų sistemos pertvarkymu, kurio esmė – užtikrinti, kad duomenys priklausytų ir būtų valdomi paties žmogaus, o ne įmonių.

Vienas pagrindinių šios idėjos aspektų – asmeninė duomenų saugojimo paskyra. Kiekvienas žmogus turėtų savo skaitmeninę paskyrą – savotišką duomenų seifą, kuriame būtų kaupiami duomenys iš įvairiausių šaltinių: socialinių tinklų ir skaitmeninių programėlių naudojimo istorija, banko ir finansinių atsiskaitymų duomenys, taip pat sveikatos istorija, duomenys iš išmaniųjų prietaisų ir t. t.

Turėdamas šią duomenų bazę ir taikydamas DI technologijas, žmogus galėtų „kalbėti“ su savo duomenimis, panaudodamas juos savo labui. Pavyzdžiui, sveikatos duomenys galėtų padėti pastebėti ankstyvus pokyčius organizme, finansinė informacija – aiškiau planuoti ateitį ar gerinti savo asmeninį biudžetą, o įvairūs kiti duomenys – priimti informacija grįstus sprendimus kasdienėse situacijose.

Kitas svarbus asmens duomenų privatumo idėjos aspektas – visiška asmeninių duomenų kontrolė. Į žmogų orientuota technologinė duomenų architektūra keistų dabartinę tvarką, kai reikia nuolat prašyti įmonių nerinkti mūsų duomenų (ang. opt-out). Užuot tai daręs, žmogus pats spręstų, kam suteikti prieigą prie savo duomenų (angl. opt-in).

Šis duomenų privatumo ir jų nuosavybės modelis jau įgauna pagreitį pasaulio technologijų ekosistemose ir atveria naujas rinkas personalizuotoms paslaugoms bei prekėms. Nauji asmens duomenų panaudojimo būdai – tai dar vienas langas į pasaulį, kuriame gyvename su naujomis, DI pagrindu veikiančiomis gyvybės formomis – robotais, DI antrininkais ir DI asistentais.

Pasitikime ateinančius DI padėjėjus ir agentus

Dar visai neseniai norėdami patekti į skaitmeninę tikrovę jungdavomės prie skaitmeninių tinklų, virtualių žaidimų platformų, kur susikūrę savo avatarus galėdavome paskęsti virtualiose erdvėse. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį riba tarp virtualaus ir tikro pasaulio ėmė blukti: dabar kiekvienas rankose turime telefoną ir internetą.

DI proveržio akistatoje turime įvertinti, kad pas mus jau ateina sintetinės gyvybės formos – išmanieji prietaisai (pvz., savaeigiai siurbliai, išmanūs širdies ritmą matuojantys laikrodžiai ir žiedai) ir DI pagrindu veikiantys asistentai, kurie gali atsakyti į bet kokį klausimą ar suplanuoti vasaros atostogas už mus. Japonijoje vis labiau plinta vadinamieji „silpnieji robotai“ (angl. weak robots), kurių pagrindinė funkcija – mažinti socialinio bendravimo trūkumą. Pavyzdžiui, „Panasonic“ sukurtas medžiaginis robotas „Nicobo“ skirtas bendrauti ir teikti žmogui emocinę paramą. Tokijuje yra unikali kavinė „Cafe DAWN“, kurioje, į pagalbą pasitelkę robotus ir naudodami DI priemones, lankytojų užsakymus priima nuotoliu dirbantys fizinio judėjimo iššūkių turintys asmenys, o kai kuriuos patiekalus pagamina ir pateikia patys robotai (2 pav.).

2 pav. Kavinė „Cafe DAWN“, kurioje klientus aptarnauja robotai. Teksto autoriaus nuotr.

Japonijos vyriausybė jau seniai pripažino, kad sparčiai senėjančioje visuomenėje „nulinės technologijų keliamos rizikos“ idėja yra iliuzija – juk kiekviena technologija turi tam tikrų pranašumų ir trūkumų – bet kuriuo atveju rizika visada egzistuoja. Nepaisant to, Japonijos vyriausybė ir viešojo bei privataus sektorių dalyviai bendradarbiauja siekdami panaudoti naująsias technologijas tam, kad būtų atvertos naujos galimybės spręsti pačias sudėtingiausias socialines problemas.

Žmonių ir DI agentų sambūvis

Kaip turėtume pasitikti į mūsų pasaulį ateinančias naujas sintetines gyvybės formas? Ar iš tiesų DI atėjo sunaikinti žmonijos? O gal jis leis įveikti visus pasaulio iššūkius (pvz., sumažinti aplinkos taršą, pristabdyti klimato atšilimą)? Pažvelkime į šį klausimą pragmatiškai ir paanalizuokime, kaip DI ir išmaniosios technologijos jau dabar galėtų pakeisti mūsų gyvenimą.

Pirmiausia pažvelkime į sveikatos apsaugos sistemą. Šiandien Jungtinių Amerikos Valstijų sveikatos sistema yra nepaprastai brangi, ją faktiškai kontroliuoja privačios draudimo ir farmacijos bendrovės. JAV sveikatos sistema gyvenimo kokybės tobulinimui ir ligų prevencijai visai neskiria dėmesio – priešingai, susirgęs žmogus sumoka už brangią operaciją ir paleidžiamas ambulatoriškai gydytis namie (angl. repair and fix). Jei žmonės galėtų pasinaudoti išmaniaisiais prietaisais ir su DI asistentų pagalba gauti patarimų, įžvalgų bei paraginimų, kaip geriau prižiūrėti sveikatą, būtų galima tikėtis ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo.

Kitas pavyzdys susijęs su demografiniais pokyčiais. Pripažinkime faktą, kad visuomenėje niekada neturėsime pakankamai mokytojų, gydytojų, slaugos darbuotojų. Čia taip pat galėtų padėti DI. Įsivaizduokite slaugytoją, kuri atvykusi pas pacientą į namus pasinaudoja DI technologijomis, kad greičiau užpildytų paciento diagnozės kortelę ir surinktų duomenis. Tokiu atveju jai liktų daugiau laiko žmogiškam bendravimui, nuoširdžiam prisilietimui, palaikymui išreikšti.
Nauja socialinė sutartis

Žvelgiant į vykstančius technologinius pokyčius neabejotinai kyla klausimų apie vertybes ir tai, kokiais principais vadovaujantis būtų galima spręsti DI naudojimo iškeltus etinius, socialinius ir ekonominius klausimus.

Epochų kryžkelėje žmonės atsigręžia į pagrindines vertybes – žmogaus orumą, socialinį teisingumą, prigimtines teises ir nuosavybės apsaugą. Stovėdami DI inovacijų ir etinių svarstymų kryžkelėje, vieną tiesą suvokiame aiškiai – neturime bijoti, kad DI mus pakeis, bet priešingai – turime drąsiai bandyti, plėtoti ir integruoti pažangiausias technologijas, kad jas taikydami galėtume kurti tokią ateitį, kurioje norime gyventi.

Šioje ateities vizijoje žmogus ir duomenys tampa kertiniais naujos socialinės sutarties elementais. Tik nuolatinis ieškojimas, eksperimentavimas ir naujų klausimų kėlimas gali padėti mums kurti stipresnę visuomenės struktūrą, pagrįstą abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir bendra atsakomybe už mūsų pasaulio ateitį.

Čia galite užduoti klausimų Pauliaus Jurčio žinių dvyniui su straipsniu susijusia tema.