Suaugusiųjų tyla: apie lytiškumo ugdymą Lietuvoj

 Suaugusiųjų tyla: apie lytiškumo ugdymą Lietuvoje

„Lytiškumo ugdymo tema mes vis dar dažniausiai gyvename tyloje“, – sako lytiškumo ugdymo tyrėja ir praktikė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja dr. Akvilė Giniotaitė.

Kodėl apie lytiškumą taip sunku kalbėti – net tada, kai žinome, kad tai svarbu? Kodėl tėvai laukia, kol vaikas paklaus? Ir kaip pradėti pokalbį, kuris taip ilgai buvo atidėliojamas?

Kai nėra kam kalbėti

Lytiškumo ugdytoja pabrėžia, kad apie lytiškumo ugdymą vienaskaita mes niekaip negalime kalbėti. Tai daugiskaita ir moksliniu požiūriu: krypčių, metodų ir temų ugdant lytiškumą yra itin daug. Ir vis dėlto apie tai, kaip realiai vyksta lytiškumo ugdymas Lietuvoje, žinome stebėtinai mažai. „Lietuvoje buvo vykdoma programa SLURŠ, skirta informuoti ir raginti visos šalies mokyklas drąsiau ir aktyviau kalbėtis sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai temomis. Tačiau turime itin mažai duomenų apie tai, kaip šiai programai sekėsi. Iš nuotrupų žinome, kad ji nebuvo efektyvi, kadangi nebuvo iškelti aiškūs tikslai ir ji nebuvo tinkamai integruota į mokyklas. Pastaruoju metu daug diskutuojama apie bandymą vykdyti gyvenimo įgūdžių programą, vis dėlto lytiškumo ugdymas joje numatytas minimalus“, – pasakoja mokslininkė.

Anot jos, didelė lytiškumo ugdymo problema Lietuvoje yra ta, kad šiuo metu nėra parengta kritinė masė suaugusiųjų, kurie galėtų profesionaliai ir atvirai edukuoti jaunuolius lytiškumo temomis: „Svarbu, kad edukuojantys asmenys ne tik žinotų, kokią informaciją jie turi perduoti jaunimui, bet ir suprastų, kaip šiuo metu gyvena jauni žmonės ir kokiomis temomis jiems šiuo metu yra aktualu kalbėtis.“

Kodėl taip sunku kalbėti apie lytiškumą?

Dr. A. Giniotaitė pastebi, kad suaugusieji Lietuvoje jaučia poreikį kalbėti apie lytiškumą, tačiau dažniausiai nežino, ką ir kaip sakyti: „Pirmiausia viskas atsiremia į elementarių įpročių ir įgūdžių trūkumą. Mes neturime lytiškųjų naratyvų išteklių, kuriuos galėtume perduoti. Suaugusiesiems trūksta tinkamų pavyzdžių, kaip edukuoti jaunąją kartą lytiškumo temomis, kadangi ir su jais apie tai nebuvo kalbama. Šiuo metu daugėja straipsnių, laidų, diskusijų lytiškumo tema, suaugusieji apie tai skaito ir klausosi, vis daugiau sužino, tačiau vis dar neturime tradicijos apie tai kalbėti ir edukuoti. Lytiškumo ugdymo tema mes vis dar dažniausiai gyvename tyloje.“

Kita svarbi priežastis, kodėl suaugusiesiems sunku kalbėti apie lytiškumą – jų požiūris į vaiką. „Mes vis dar linkę vaiką matyti kaip negalintį diskutuoti šiomis temomis, nes lytiškumas laikomas sudėtinga ar net pavojinga tema. Atrodo, kad vaikas negali su tuo susidoroti, nes iki 18 metų – pagal teisinį apibrėžimą – dar neturi gebėjimo kritiškai reflektuoti šių klausimų. Mums atrodo, kad vaikas negali, todėl norime jį apsaugoti. Saugome jį ne tik nuo realių rizikų, bet ir nuo informacijos apie lytiškumą, o kartu – nepasitikime vaiku kaip lygiaverčiu pokalbio dalyviu.“

Dėl šių priežasčių suaugusiesiems kyla dilema: jie žino, kad šiomis temomis reikia kalbėti, tačiau nežino kaip ir nori apsaugoti vaikus. Tad ieškoma būdų lytiškumo temomis kalbėti vaikiškai. „Bet pasirodo, kad neturime tų „vaikiškų“ žodžių, turime tik bendražmogiškus – žodžius, kuriais įvardijamos privačios kūno vietos, reprodukciniai procesai, meilė, žalingi santykiai ar rūpinimasis savo kūnu. Ir tada pasimetame, nes nėra „vaikiškos“ kalbos – yra tik ta pati žmogiška. Dėl to dažnai atsitinka taip, kad vaikystėje net nepradėtas pokalbis staiga bando atsirasti paauglystėje. Bet tada jau būna per vėlu – šia tema esame praradę ryšį su jaunais žmonėmis. Nes nepadarėme savo „namų darbų“ – nebandėme šios temos įtvirtinti, prijaukinti, normalizuoti.“

Suaugusieji tyli per ilgai

Pasak tyrėjos, moksleiviai mano, kad suaugusieji tyli per ilgai ir per vėlai pradeda kalbėti apie lytiškumą: „Kai suaugusieji nekalba, vaikai ir paaugliai lieka vieni ir turi patys susirasti juos dominančią informaciją. Nėra taip, kad jaunimui šios temos nebūtų aktualios. Priešingai – didelė dalis patys domisi, jie smalsūs. Ir kai negauna atsakymų iš suaugusiųjų, pradeda ieškoti jų kitur: vizualiojoje kultūroje, internete, tarp bendraamžių.“

Vienas pagrindinių informacijos šaltinių šiandien yra socialiniai tinklai ir internetas. Tai nebūtinai reiškia, kad jauni žmonės sąmoningai ieško informacijos – kartais ji juos tiesiog savaime pasiekia. Algoritmai aktyviai siūlo seksualizuotą turinį, kuris bando įtraukti, sudominti. „Nors pats seksualizuotas turinys nėra savaime blogas, jis gali turėti destruktyvių padarinių, ypač jei yra vartojamas nekritiškai, nesąmoningai, be refleksijos“, – pažymi dėstytoja.

Tyrimai atskleidžia, kad jaunimas tarpusavyje gana laisvai ir patogiai kalbasi lytiškumo temomis. Tačiau kai į šį lauką įžengia suaugusieji – pokalbis staiga tampa nejaukus. Kadangi jaunuoliai yra įpratę, kad šiomis temomis nesikalbama su suaugusiaisiais, jie jaučia, kad tai – „jų“ erdvė, o suaugusieji yra tarsi pašaliniai. Todėl bandymas kalbėtis apie lytiškumą tarp kartų dažnai sukelia įtampą.

Pasak mokslininkės, kita problema, kylanti iš šios tylos, yra ta, kad jaunimas dažniausiai neturi įrankių kalbėti apie lytiškumą etiškomis, pagarbiomis formomis ir sąvokomis: „Žodynas, kuriuo jaunuoliai disponuoja, dažnai yra arba grubus buitinis, arba infantilizuotas, mažybinių formų. Tai dažnai folkloriniai ar kiemo žodžiai, kurie savaime nėra blogi, bet rodo dvi priešingas kalbėjimo kryptis: arba labai vulgarią, arba labai vaikišką. Trūksta neutralaus, aiškaus, etiško žodyno, kuris leistų kalbėti apie lytiškumą be gėdos, be dirbtinumo ir be vulgarumo.“

Jeigu neklausia – ar tikrai nereikia kalbėti?

Viena iš tendencijų, kurią dr. A. Giniotaitė įžvelgė atlikdama savo disertacijos tyrimą – tai suaugusiųjų laukimo strategija. Įsivaizduojama, kad jeigu vaikas apie lytiškumą neklausia, vadinasi, jam ši tema neaktuali, o kai paklaus – tada jau bus galima atsakyti. Tačiau toks požiūris neretai tampa būdu išvengti atsakomybės. „Kadangi nerimaujama, kad lytiškumo ugdymas jauniems žmonėms yra sudėtinga ar netgi žalinga tema, tai manoma, jog nereikia apie ją pradėti kalbėti „per anksti“, dėl to atsiranda laukimo strategija“, – paaiškina tyrėja.

Vaikai neklausti klausimų apie lytiškumą gali dėl įvairių priežasčių: jie gali nežinoti, kaip formuluoti klausimus, gali pritrūkti žodžių, o kartais – ir patys nesusigaudyti, ką tiksliai nori sužinoti, nes dar niekada nėra girdėję, kaip šiomis temomis yra kalbama. Anot lytiškumo ekspertės, toks laukimas tampa tylos pateisinimu. Suaugusysis tarsi laukia kultūrinio leidimo – vaiko klausimo, kuris būtų signalas: jau galima. Bet jei klausimo nebus, pokalbis taip ir neprasidės.
„Atsiranda įtampa: atrodo, reikėtų pasikalbėti, bet dar niekas neklausė. Tai yra atsakomybės permetimas vaikui – nors švietimo požiūriu būtent suaugęs asmuo turėtų vesti vaiką per temas, reikalingas visapusiškam ugdymui. Šiuolaikinis mokslas kviečia ieškoti būdų ne kaip nekalbėti, o kaip kalbėti – saugiai, jautriai, raidiškai tinkamai“, – pabrėžia dėstytoja.

Tarp tylos, pašaipų ir noro būti išgirstiems

Pasak dr. A. Giniotaitės, jaunuoliams rūpi lytiškumo temos ir jie nori sužinoti daugiau. Sąsiuviniuose ir ant mokyklos suolų piešiami lytiniai organai ar koridoriuose skambantys grubūs žodžiai iš šalies suaugusiesiems gali atrodyti kaip patyčios ar netinkamas elgesys, bet lytiškumo tyrėja siūlo į šiuos ženklus žiūrėti kaip į kalbinį gestą – bandymą kalbėti tema, kuriai nebuvo suteiktas žodynas ar saugi erdvė: „Visa tai yra ir kvietimai diskutuoti. Kartais labai vulgaria, kartais labai primityvia forma – bet vis tiek kvietimai. Jie rodo, kad jauni žmonės turi ką pasakyti.“

Kai vaikams nesuteikiama įgūdžių kalbėti apie lytiškumą, jų bandymai tampa padriki, kartais – žeidžiantys. Vienas iš pavyzdžių – įsišaknijęs ir dažnai skambantis žodis „gėjus“, Lietuvos mokyklose paprastai vartojamas kaip įžeidimas. Ši sąvoka tarp jaunuolių tampa būdu riboti, spausti, pažeminti – ypač berniukus, kurie neatitinka stereotipinių vyriškumo normų.

„Kai per visą koridorių nuaidi „gėjus“ – ką darome? Ar nutylime? Ar juokiamės? Ar reaguojame? Dauguma mokytojų ir tėvų šią situaciją mato kaip elgesio ar drausmės problemą. Bet tai nėra tik elgesys. Tai ženklas apie kultūrą. Vaikinai negauna oficialaus lytiškumo ugdymo, bet gauna stiprų socialinį spaudimą būti „vyriškiems“. Per grubumą, per patyčias, per jautrumo nepripažinimą“, – tikina tyrėja.

Ši kultūra pavojinga visiems jaunuoliams, o ypač priklausantiems LGBT+ bendruomenei. „Visiems Lietuvos jaunuoliams trūksta lytiškumo ugdymo, bet konkrečiai su LGBT+ jaunuolių lytiškumo ugdymu yra išties sudėtinga. Neretai trūksta net elementaraus pripažinimo, kad šie žmonės yra mokyklos bendruomenėje. Dažnai mokyklos tampa vieta, kurioje LGBT+ jaunuoliai nemato nei savęs, nei galimybės būti suprastiems. Jie nežino, ar mokytojai juos palaikytų, jei jie atsivertų, nemato, kad mokykloje būtų bent vienas suaugęs žmogus, kuris reaguotų išgirdęs homofobišką juokelį. Tokioje atmosferoje jauni LGBT+ žmonės kartais net nesiekia augti – jų tikslas tampa tiesiog išgyventi. Kaip nors ištverti, išlikti, nepasitraukti“, – teigia mokslininkė.

Pasak jos, mokytojai ir tėvai LGBT+ klausimais dažnai jaučiasi dar labiau pasimetę nei lytiškumo, jie gyvena laikotarpiu, kai senąsias visuomenės normas keičia naujosios. „Svarbu suteikti erdvės tam pasimetimui. Ne tik spausti keistis, bet ir atverti erdvę nerimui, klausimams ir pokalbiui“, – pataria ekspertė. Jos teigimu, kultūra, kurioje galima nežinoti, bet kurioje negalima žeminti – tai pradžia saugumo visiems – ne tik tiems, kurie jaučia grėsmę, bet ir tiems, kurie dar tik mokosi suprasti.

Kada pradėti kalbėtis apie lytiškumą?

Anot dr. A. Giniotaitės, viena didžiausių klaidų, kuri vis dar daroma – manymas, kad lytiškumo ugdymas turi aiškią pradžios datą, tarsi tai būtų konkretus pokalbis tam tikrame amžiuje: „Lytiškumo ugdymas neturėtų prasidėti staiga. Tai turėtų būti nuoseklus, tęstinis procesas nuo pat mažų dienų.“

Mažiems vaikams lytiškumo ugdymas – tai kūno pažinimas, savo kūno dalių pavadinimų mokymasis, ribų supratimas. Šie kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai – jau yra lytiškumo ugdymas. „Jei vaikas tvirtai išmoksta, kad „vulva“ ar „sėklidės“ yra tinkami žodžiai, kad apie savo ribas galima kalbėti, kad nieko blogo yra pasakyti „ne“ – vėliau jam daug lengviau priimti save, saugiai augti ir komunikuoti su kitais“, – tikina mokslininkė.

Pasak lytiškumo ugdymo ekspertės, ikimokyklinio amžiaus lytiškumo ugdymui Lietuvoje yra teikiama dar mažiau dėmesio nei mokykliniam, o būtent tuo metu turėtų būti dedami pamatai tolesniam lytiškumo ugdymui: „Labai dažnai yra laukiama brendimo, kad būtų pradėta kalbėti apie lytiškumą, bet tuo metu jau būna per vėlu. Tėvai neretai nori pradėti kalbėti, pavyzdžiui, šeštoje klasėje, bet vaikai jau gėdijasi, priešinasi, slepiasi. Kai vyksta brendimas, vaikai yra itin pažeidžiami – jie ne tik neturi žodyno, neturi įgūdžių, bet ir patys išgyvena didelius pokyčius. Lytiškumo ugdymas yra kaip dantų priežiūra – jei nesirūpiname pieniniais, vėliau kentės nuolatiniai. Jei nesirūpiname mažų vaikų lytiškumo ugdymu, paauglystėje bus tik sunkiau.“

Dėstytoja pataria tėvams kuo daugiau domėtis lytiškumo temomis, skaityti straipsnius ir knygas apie tai, kaip edukuoti vaikus ir kaip su jais diskutuoti. „O jeigu jaučiama, kad nepavyksta peržengti šios temos barjero – galima šią užduotį perduoti kitiems: kreiptis į specialistus, paprašyti artimo žmogaus, kurį vaikas gerbia ir su kuriuo turi artimą ryšį, prašyti mokyklos lyderystės.“

Lytiškumo pamokos – ne tik jaunimui

Tiek tėvai, tiek pedagogai dažnai susiduria su baimėmis: ką pasakys bendruomenė, ar administracija nereaguos pernelyg jautriai, ar nesupyks kiti tėvai? Bet jei šios baimės nugali – vaikas lieka vienas su klausimais, smalsumu ar patyčiomis.

Dr. A. Giniotaitė kviečia tėvus palaikyti mokyklas, kadangi jose dažnai baiminamasi, kad tėvai priešinsis lytiškumo ugdymui: „Kartais užtenka vieno ar dviejų priešiškai nusiteikusių tėvų, kad visa klasė ar net mokykla atsitrauktų ir needukuotų moksleivių lytiškumo temomis. O tėvų, kurie palaiko, balsas dažnai lieka negirdimas. Reikia išreikšti palaikymą – net jeigu nedrąsu.“

Pasak mokslininkės, pati švietimo sistema taip pat turi augti. Vienkartinės paskaitos ar kampanijos situacijos nekeičia. Reikia nuoseklumo, sisteminio požiūrio, mokytojų parengimo, kvalifikacijos kėlimo ir lyderystės: „Mokykloms linkėčiau nepasikliauti vienkartinėmis injekcijomis – viena paskaita nepadarys stebuklo. Reikia stiprinti kvalifikaciją, organizuoti mokymus ir, žinoma, kelti klausimus ministerijai.“

Tyrėja pabrėžia, kad pirmiausia turėtų įvykti vidinis pokytis ir suaugusieji turėtų patys išdrįsti susidurti su lytiškumo temomis. „Norint su vaikais kalbėtis, pirmiausia reikia patiems suaugusiesiems suaugti šia tema. Mokytis. Atverti save. Ir nebūtina visko žinoti – vaikai nesitiki, kad žinosim visus atsakymus. Jie tik nori būti išgirsti. Užtenka pasakyti: aš nežinau, bet noriu apie tai pasikalbėti“, – drąsina dr. A. Giniotaitė.