Vilniaus grafičiai: nuo subkultūrinio „aukso amžiaus“ iki „baudžiančių“ sienų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologė dr. Veronika Urbonaitė-Barkauskienė sako, kad Vilniaus grafičių subkultūra, nors dažnai ir laikoma periferine, pasižymi savita dinamika, kurioje ryškėja specifiniai kūrybiniai ir socialiniai bruožai. Jos istorinė raida apima du pagrindinius laikotarpius: „aukso amžių“ ir dabartinį „atoslūgio“ etapą, kuriam būdingas nevienareikšmis santykis su miesto erdve.

Vilniaus grafičių kūrėjai pasižymi santūresniu ir konservatyvesniu požiūriu į miesto erdvių ženklinimą, palyginti su radikalesnėmis Vakarų Europos tendencijomis. Dažniausiai užrašai ir piešiniai atsiranda apleistose ar mažiau matomose vietose, o su traukinių transportu susijusios erdvės, laikomos itin vertingomis pasaulinėje grafičių subkultūroje, Vilniuje žymimos retai.

Istorinė raida: nuo vėlyvojo sovietmečio iki šių dienų

2007–2022 m. dr. V. Urbonaitės-Barkauskienės vykdytame kokybiniame tyrime, paremtame pusiau struktūruotų giluminių interviu ir kitų šaltinių analize, Vilniaus grafičių raida skirstoma į keturis pagrindinius etapus. Ankstyvasis laikotarpis (iki 1990 m.), kai pasirodė pirmieji bandymai kurti grafičius, pasižymėjo minimalizmu. Piešėjai daugiausia naudojo latviškus aerozolinius dažus. Šio laikotarpio darbai buvo fragmentiški ir beveik nepastebimi.

„Inkubacinis“ laikotarpis (1990–2000 m.) tapo reikšmingu lūžiu. „Po Nepriklausomybės atkūrimo grafičiai plito per vakarietišką kultūrą, tokią kaip hiphopo muzika, ir tapo atskira subkultūra. Tuo metu formavosi vietinė stilistika, kuriai didžiausią įtaką darė Vokietijos ir JAV piešėjai. Ypač reikšmingi buvo vizitai: Prancūzijos piešėjų Yano „Lazoo“ Lazou ir Olivier „Megaton“ Fontanos (1996 m.), JAV piešėjo K984 darbai tapo vietinės kolektyvinės grafičių atminties dalimi. Tokie darbai kaip Franko Zappos memorialo siena ar legalūs piešiniai jaunimo klube „Kablys“ išryškino įtampą tarp grafičio kaip oficialiai pripažintos meno formos ir nelegalios subkultūrinės veiklos“, – pasakoja dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Franko Zappos siena K. Kalinausko gatvėje. VU / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Aukso amžius“ (2000–2010 m.), pasak tyrėjos, buvo intensyvios grafičių plėtros ir masiškumo laikotarpis. Šv. Stepono gatvė virto viena ryškiausių galerijų po atviru dangumi. Susiformavo daugybė ilgalaikių grafičių komandų, tokių kaip BRA, TBC, CINP, TFS, KGS, RND, ATM ir NWS, kurios ne tik kūrė stilistiškai sudėtingesnius darbus, bet ir įtvirtino grafitį kaip stiprią subkultūrinę išraišką. Tačiau kartu stiprėjo ir įtampa tarp grafičių kūrėjų ir miesto populiariosios kultūros – vietinė valdžia vis labiau reguliavo erdves, kuriose piešiniai galėjo būti toleruojami ar net oficialiai užsakomi.

„Atoslūgis“ (nuo 2010 m.) buvo pažymėtas periferinio grafičių statuso įtvirtinimu ir infrastruktūros pokyčiais. Centrinėje Vilniaus dalyje pamažu nyko grafičių plėtrai palankūs apleisti ir nerenovuoti pastatai. Naujų objektų, tokių kaip legaliõs festivalio „Street Art Vilnius“ sienos senamiestyje, stoties rajone ir kitur, atsiradimas tapo simboliniu „subkultūriniu kompromisu“ – grafičių formos buvo įtrauktos į oficialų kultūrinį diskursą. Tai, viena vertus, teikė erdves legaliems darbams, tačiau kita vertus, apribojo subkultūrinės raiškos savarankiškumą ir privertė dalį nenorėjusių legalizuotis kūrėjų atsitraukti į mažiau matomas erdves.
Pašėlę grafičių laikai Vilniuje

„Aukso amžiumi“ laikomas laikotarpis, kai Vilniaus grafičių scena išgyveno intensyvų augimą. „Interneto plėtra ir atpigę aerozoliniai dažai leido grafičiams pasiekti platesnę auditoriją. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas buvo ne tik išaugusios techninės galimybės, bet ir daugybė apleistų erdvių mieste, kuriose piešėjai galėjo laisvai eksperimentuoti ir kurti“, – pažymi sociologė.

Tyrėja teigia, kad tuo metu miesto erdves vis dažniau užpildydavo grafičių inskripcijos – ši miesto žymėjimo forma plito ne tik gyvenamuosiuose rajonuose, bet prasiskverbė ir į pačią miesto širdį – senamiestį. Tokių inskripcijų daugėjo ant apleistų, nenaudojamų pastatų ir kitose vietose, patogiose menkai kontroliuojamam erdvės žymėjimui.

Populiariausi Vilniaus grafitininkų kūrybos rajonai buvo Naujamiestis ir Šnipiškės. Ypač išsiskyrė senų gamyklų teritorijos ir apleisti pastatai. „Tuo metu grafičiai formavo savitą Vilniaus identitetą. Jų piešėjai ne tik žymėjo apleistas vietas, bet ir ieškojo iššūkių, tokių kaip piešiniai sunkiai pasiekiamose ar intensyviai lankomose ir matomose vietose, – pasakoja miesto sociologė. – Vis dėlto, skirtingai nei Vakarų Europoje, kur grafičiai tradiciškai susiję su traukinių transportu, Vilniuje piešiniai dažniausiai atsirasdavo apleistose ir menkai matomose vietose. Toks pasirinkimas atskleidžia Vilniaus grafičių scenos konservatyvumą ir pagarbą miesto istorijai: piešėjai vengė kurti ant istorinio paveldo objektų, kapinių ar religinių pastatų.

Tuo metu augo ir grafičių piešėjų konkurencija. Pavyzdžiui, piešiniai ant troleibusų ir autobusų tapo ryškia subkultūros dalimi, o geriausi piešėjai pelnė „king“ statusą už piešimo kokybę ir drąsą pasirinkti sudėtingas vietas. Pavyzdžiui, piešiniai ant Neries krantinės sienų ar greitkelių viadukų buvo laikomi prestižiniu pasiekimu“, – aiškina Vilniaus universiteto mokslininkė.

Viaduko siena Vilkpėdėje. VU / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Pagrindinės grafičių erdvės 2000–2010 m. laikotarpiu buvo miesto centre ir jo apylinkėse: apleistas „Vilniaus kailių“ fabrikas Užupyje, „Skaiteks“ gamykla Paupyje, nebaigtas viešbutis Konstitucijos prospekte ir kiti objektai. Svarbios buvo ir keletas legalių grafičių vietų, tokios kaip siena Neries pakrantėje ar Franko Zappos memorialo siena.

Grafitininkų bendruomenė – vyriška

„Vilniaus grafičių piešėjų bendruomenė, ypač „inkubaciniu laikotarpiu“ (1990–2000 m.), buvo labai priklausoma nuo aukštesnių socioekonominių sluoksnių. Tai buvo svarbus veiksnys, leidęs aktyviau įsitraukti į subkultūrinę veiklą. Tačiau po 2000 m. atpigus dažams grafičių piešimas tapo prieinamesnis platesnei socialinių klasių atstovų grupei“, – sako dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Be to, Vilniaus grafičių piešėjų bendruomenė yra heterogeniška tiek socialiniu, tiek etniniu požiūriu. Ją sudaro įvairių miesto etninių grupių nariai, ji atvira ir užsieniečiams – tiek keliaujantiems, tiek Lietuvoje ilgesnį laiką apsistojusiems grafitininkams.

„Tačiau lyčių dinamika grafičių subkultūroje išlieka ribota. Nors visada buvo keletas ryškių merginų, ši kultūra, kaip ir daugelis subkultūrų, yra „prisismelkusi testosterono“. Tai kelia iššūkių merginoms, kadangi piešimas reikalauja didelio fizinio pasirengimo ir drąsos, todėl joms buvo sunkiau įsilieti į šią vyrišką subkultūrą“, – mano Vilniaus universiteto tyrėja.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, istorijoje pasitaikydavo išskirtinių atvejų. Pavyzdžiui, 2000-iniais ryškiai išsiskyrė piešėja Bona. Be to, net ir „aukso amžiaus“ laikotarpiu buvo susikūrusi RFC komanda, sudaryta tik iš merginų. Vis dėlto tokių atvejų buvo nedaug. Nors merginos buvo matomos ir žinomos, jų visada buvo gerokai mažiau, nes pati grafičių kultūra buvo labai vyriška ir fiziškai sudėtinga.

Dabartis: nuosaikus atsakas ir meninės ribos

Nuo 2010 m. Vilniaus grafičių scenoje justi atoslūgis, kurį lėmė ne tik miesto infrastruktūros pokyčiai, bet ir griežtesnė miesto valdžios politika. „Sienos valomos itin greitai, tačiau vos nuvalytos – vėl padengiamos naujais piešiniais. Tai kuria savotišką kovą tarp piešėjų ir valdžios“, – pastebi mokslininkė.

Pasak jos, svarbus įvykis buvo Solomono gaudynės, 2010 m. inicijuotos Algio Ramanausko-Greitai. 2024 m. sostinės meras Valdas Benkunskas paskelbė apie pradėtus didesnius nei bet kada iki šiol grafičių valymo nuo miesto pastatų darbus, kuriems skirta apie 1,5 mln. eurų.

Šios municipalinės politikos padarinys – sienos be grafičių. Pvz., stoties sienos, kurios ne taip seniai buvo intensyviai žymimos, dabar dvelkia sterilumu. Dabartinė Vilniaus grafičių scena tebėra fragmentiška, o jų piešėjai dažnai apsiriboja apleistomis vietomis, tokiomis kaip buvusi Vilniaus spaustuvė ar Žirmūnų rajono garažai.

„Tai reiškia, kad Vilnius lieka grafičių periferija tiek geografiškai, tiek kultūriškai“, – tvirtina pašnekovė. Vis dėlto, pasak jos, vietos scena vis dar išlaiko kūrybiškumo dvasią. Nors infrastruktūra ir bendruomenės dydis riboja grafičių plėtrą, piešėjai prisitaiko ir atranda originalių būdų reikštis. „Kai kurie eksperimentuoja su įvairiomis technikomis, tokiomis kaip trafaretų menas ar koliažai, nors šie metodai dažniau priskiriami postgrafičių kategorijai“, – paaiškina tyrėja.

Pasak jos, piešėjai susiduria ir su praktiniais iššūkiais: „Pavyzdžiui, troleibusų parkai ir traukinių depo teritorijos dabar yra gerai saugomos, todėl piešėjai dažniau renkasi mažiau matomas, bet ilgiau išliekančias erdves. Antigrafitinės retorikos ir moralinės panikos banga virsta konkrečiomis priemonėmis prieš grafičius ir nesankcionuotą erdvės žymėjimą. Suaktyvėjo baudžiamasis persekiojimas ir sekimas, inskripcijos sistemingai valomos arba perdažomos, ypač Vilniaus centre. Be to, imtos riboti legalios grafičių erdvės.“

Namo siena Šiaurės miestelyje. VU / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Dr. V. Urbonaitės-Barkauskienės nuomone, šie pokyčiai liudija apie ryškią visuomenės reakciją į grafičius kaip miesto kultūros dalį ir kartu atspindi valdžios pastangas kontroliuoti ne tik fizines, bet ir kūrybines erdves.

Ateities Vilniaus scenos perspektyvos

Vilniaus grafičių scena ir toliau susiduria su iššūkiais, tačiau vietos piešėjai įrodo, kad kūrybingumą riboja tik vaizduotė. Dr. V. Urbonaitė-Barkauskienė teigia, kad svarbu ne tik kritikuoti, bet ir žvelgti į grafičius kaip į kūrybinį resursą, kuris galėtų prisidėti prie miesto identiteto formavimo.

Jos manymu, vienas iš galimų ateities sprendimų – miesto savivaldybės bendradarbiavimas su grafičių piešėjų bendruomene kuriant specialias erdves meninei saviraiškai. Be to, Vilnius galėtų siekti tarptautinio pripažinimo organizuodamas grafičių festivalius ar tarptautines parodas.

„Dar viena galimybė – grafičių edukacija. Seminaruose ir dirbtuvėse tiek jaunieji kūrėjai, tiek miesto gyventojai galėtų geriau susipažinti su grafičių kultūra, suprasti jos reikšmę ir potencialą. Taigi, nepaisant iššūkių, Vilniaus grafičių scena turi galimybių augti ir rasti naujų raiškos formų“, – viliasi tyrėja.