Vilniaus universiteto tyrėjai pirmieji regione fiksuoja nematomą informacinio karo pusę

Vilniaus universiteto tyrėjų komanda kuria analitinį įrankį, padedantį fiksuoti tai, kas informaciniame kare dažniausiai lieka nematoma – sisteminius propagandos naratyvus, jų kalbinę struktūrą ir poveikio strategijas. Tai pirmas tokio pobūdžio tyrimas Baltijos ir daugumoje Rytų Europos šalių.

Unikalus duomenų rinkinys, sudarytas iš 1000 straipsnių, leis sistemingai analizuoti propagandos naratyvus, retoriką ir sklaidos būdus, o ateityje pravers ir kuriant dirbtiniu intelektu grįstus įrankius. Prie tekstyno dirbo tarpdisciplininė komanda: Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorius Virginijus Marcinkevičius ir doktorantė Ieva Rizgelienė, Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. Vilma Zubaitienė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas dr. Nerijus Maliukevičius.

Duomenimis grįstas atsparumas

Propagandos poveikį dažnai lemia tai, kas slypi tarp eilučių: emocinis tonas, pasikartojantys pasakojimai, subtilios priešpriešos. Tyrimas padeda šią nematomą pusę paversti prieinama tolesniam modeliavimui ir kalbos technologijų analizei. Idėja apie automatinį propagandos atpažinimo įrankį kilo dar prieš karą, tačiau po 2022 m. vasario projektas įgavo ypatingo aktualumo. „Karui prasidėjus, tapo akivaizdu, kad vykdomas sistemingas bandymas paveikti visuomenę – nebegalėjau likti nuošaly“, – pasakoja I. Rizgelienė.

Tyrėjų dėmesio centre – ne bet koks šališkas turinys, o būtent priešiška propaganda: tekstai, kurių tikslas – skaldyti, menkinti institucijas ar visuomenės grupes, kelti nepasitikėjimą valstybe ar demokratiniais procesais. Tokia propaganda dažnai pasitelkia emocinę retoriką, hiperboles, sąmokslo teorijas. Pasak I. Rizgelienės, tekstyne fiksuoti naratyvai sutampa su grėsmėmis, įvardytomis Valstybės saugumo departamento ataskaitose: tai siekis menkinti Lietuvos valstybingumą, paramą Ukrainai, Vakarų institucijas (NATO, ES), stiprinti autoritarinių režimų įvaizdį. Emocinė raiška čia yra viena dažniausiai naudojamų technikų.

Analizuojant ketvirčių duomenis, ryškūs propagandos naratyvų šuoliai fiksuoti prasidėjus COVID-19 pandemijai, karo Ukrainoje pradžioje ir prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Naratyvų analizė papildyta ir semantine perspektyva: žodžių debesys rodo (1 pav.), kokie daiktavardžiai, būdvardžiai ir tikriniai daiktavardžiai dažniausiai vartojami konkrečiuose naratyvuose. „Tai leidžia matyti, kokiomis temomis formuojami emociniai ir ideologiniai prieštaravimai“, – sako I. Rizgelienė.

Išimtis informacinio karo žemėlapyje

„Ieškojome, ar kuri nors iš Rusijos kaimyninių šalių latvių, estų, kazachų, gruzinų kalbomis yra bandžiusi sukurti panašų analitinį įrankį. Deja, nieko neradome. Vienintelė išimtis – čekų kalba sukurtas projektas, kuris, kaip ir mes, analizuoja rusiškos propagandos naratyvus. Taigi tapome pirmąja Baltijos regiono ir viena iš vos kelių Rytų bloko valstybių, sistemingai tiriančių ne tik informacinio karo turinį, bet ir kalbą“, – pasakoja I. Rizgelienė.

Jos teigimu, Vakarų valstybėse egzistuoja daugiau propagandos ar dezinformacijos analizės tekstynų, tačiau jie atspindi transatlantinę tradiciją. Joje daugiausia dėmesio skiriama vidaus politikai: rinkimams, lyderių įvaizdžiui, socialinių tinklų įtakai. Mūsų regione neigiamos propagandos srautas dažniausiai ateina iš Rusijos, o jos struktūra ir tikslai – visai kitokie nei Vakarų politinėje komunikacijoje.

Iš pradžių tyrėjai svarstė galimybę pasinaudoti jau egzistuojančių projektų sukauptais duomenimis, tačiau netrukus tapo aišku, kad jie arba labai fragmentiški, arba orientuoti į faktų tikrinimą, o ne į pasakojimo analizę. „Norėjome suprasti, kokia yra visuma, o ne pavieniai jos fragmentai. Mums reikėjo išsiaiškinti, kaip veikia pati kalbinė logika: kaip konstruojamas pasaulio vaizdas, kam skiriamas emocinis krūvis, kokie epitetai kartojasi“, – vardija prof. V. Marcinkevičius.

Propagandos anatomija: nuo šaltinio iki struktūros

„Siekėme ne tik atpažinti propagandinį turinį, bet ir suprasti jo poveikio mechanizmus bei sklaidos kanalus. Tai paskatino kurti tekstyną, kuris būtų tinkamas ne tik analizei, bet ir algoritmų mokymui“, – sako I. Rizgelienė.

Tyrimo šaltiniai atrinkti remiantis Valstybės saugumo departamento grėsmių ataskaitomis (2018–2024 m.), bendradarbiaujant su LRT ir „Delfi“ žurnalistais. Tyrėjai pasirinko šešis propagandinio pobūdžio turiniu pasižyminčius portalus – „Karštas komentaras“, „Ekspertai“, „Būkime vieningi“ ir kt. Taip pat analizuoti konkrečių asmenų, dažnai įvardytų kaip dezinformacijos skleidėjai, tekstai. Kaip atsvara propagandai į tekstyną įtraukti ir LRT straipsniai – anotacijos buvo aklos, anotuotojai nežinojo, iš kurio portalo tekstas. Pasak I. Rizgelienės, LRT tekstuose propagandinio turinio beveik nerasta.

Tekstynas buvo sudarytas iš tūkstančio straipsnių, anotavimas – duomenų žymėjimas su reikšmėmis – atliktas rankiniu būdu: kiekvieną tekstą vertino dvi anotuotojų poros, o esant nesutarimų – trečias ekspertas. Taikytas dviejų lygių anotavimas: pirmiausia nustatyta, ar tekste yra propagandos požymių, o vėliau – kokios technikos ir naratyvai jame naudojami. Tyrėjai išskyrė dvi pagrindines analizės kryptis – naratyvus ir technikas. Naratyvas – tai loginis pasakojimas, formuojantis pasaulėžiūrą, o technika – būdas, kuriuo daromas poveikis skaitytojui.

Pasikartojantys pasakojimai ir tamsi retorika

I. Rizgelienė išskiria vienuolika pasikartojančių naratyvų, iš kurių ryškiausi – nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis ir Lietuvos valstybingumo menkinimas, Vakarų diskreditacija, dezinformacija apie karą Ukrainoje ir naujoji pasaulio tvarka (2 pav.). Šie naratyvai dažnai sutampa, stiprindami bendrą emocinę priešpriešą tarp „išsigimusių Vakarų“ ir „tvarką išlaikančių“ Rytų, tokių kaip Rusija ar Kinija. Greta jų nuolat kartojasi sąmokslo teorijos – nuo „naujosios pasaulio tvarkos“ ir 5G ryšio „pavojų“ iki homoseksualumo kaip „žlugusios Europos“ simbolio.

Analizuotuose tekstuose itin paplitę naratyvai, siekiantys sumenkinti Ukrainos kovą, pateisinti Rusijos veiksmus ar sukelti abejonių Vakarų pagalba. Kartu dažnai menkinama ir Lietuva – tvirtinama, kad ji neegzistuoja savarankiškai, yra tik marionetė ar kolonija, valdoma iš išorės, todėl negalinti priimti savarankiškų sprendimų. Tai siejama ir su institucijų diskreditavimu – jos vaizduojamos kaip korumpuotos, veikiančios prieš piliečius, o demokratinės vertybės esą tėra priedanga interesų grupėms.

Ketvirtinės analizės rezultatai rodo, kad nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis ir Lietuvos šmeižto naratyvai didžiausią piką pasiekė prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą ir prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Panašios tendencijos fiksuojamos ir nepasitikėjimo Vakarais bei dezinformacijos apie karą Ukrainoje naratyvuose. Tuo tarpu Naujosios pasaulio tvarkos tema labiausiai suaktyvėjo po COVID-19 pandemijos pradžios.
Pasak prof. V. Marcinkevičiaus, analizuota dešimt propagandos technikų, iš kurių dažniausia – emocinė retorika: „Propaganda dažnai remiasi ne argumentais, o emocijomis: vieno asmens kritika išplečiama iki visos institucijos vertinimo, vartojamos hiperbolės, sarkazmas, klijuojamos etiketės, kartais net raginama smurtauti.“

Universalus kritinio mąstymo įrankis

Tyrėjai planuoja ne tik teminę, bet ir kalbinę tekstyno analizę: kokiomis gramatinėmis, leksinėmis, stilistinėmis priemonėmis kuriami propagandiniai naratyvai. Ji bus atliekama kartu su lingvistais.

„Šios priemonės tiesiogiai veikia emocijas, išryškina kontrastus ir sustiprina propagandinį poveikį. Gramatinės, leksinės ir stilistinės figūros dažnai iš dalies sutampa – jų skirstymas priklauso nuo požiūrio taško. Pavyzdžiui, šūkiai gali būti laikomi tiek gramatinėmis, tiek leksinėmis, tiek stilistinėmis priemonėmis. Epitetai dažniausiai laikomi stilistinėmis figūromis, tačiau gramatiniu požiūriu tai gali būti pažyminiai, priedėliai arba būdvardžiai. Sunku viską sudėti į griežtas kategorijas“, – sako dr. V. Zubaitienė.

„Tekstynas yra išteklius tiek lingvistams, tiek technologijų kūrėjams, tiek įvairiems duomenų analitikams. Jo pagrindu kuriami trijų tipų algoritmai – vieni atpažins temas, kiti – propagandos technikas, treti vertins, ar tekstas gali būti laikomas propaganda“, – aiškina prof. V. Marcinkevičius.

Jis pabrėžia, kad tokius įrankius kurti nelengva: „Tai reikalauja daug rankinio darbo, kontekstinių žinių ir nuoseklumo. Vien techninių sprendimų nepakanka – būtina pažinti visuomenę, išmanyti kalbą ir komunikacijos būdus. Be to, lietuvių kalba yra viena iš mažųjų išteklių kalbų, kurios dažnai lieka nuošalyje didžiųjų technologinių sprendimų kontekste. Taigi toks projektas gali tapti reikšmingu impulsu visai lietuvių kalbos technologijų plėtrai.“

„Mūsų tikslas – iki 2026 m. balandžio sukurti įrankį, kurį galėtų naudoti kiekvienas: įkeli tekstą – algoritmas pateikia analizę. Tokia priemonė būtų ypač naudinga mokykloms, universitetams, žurnalistams, o kartu ir visiems, kuriems svarbu kritinis mąstymas ir atsparumas informacinei manipuliacijai“, – apibendrina I. Rizgelienė.

Patarimai, kaip atpažinti neigiamos propagandos tinklalapius

Mokslininkai sutaria: viena ryškiausių propagandinių tinklalapių savybių – siekis imituoti patikimos žiniasklaidos išvaizdą ir struktūrą. Juose rasite įprastus skyrius – nuo sporto iki politikos, tačiau tikrasis jų tikslas – skleidžiant dezinformaciją ir propagandą silpninti valstybingumą.

„Todėl labai svarbu tikrinti šaltinių patikimumą. Visų pirma verta pasidomėti, ar nurodyti redaktoriai ir žurnalistai iš tiesų egzistuoja, ar jų profiliai suklastoti. Pastaruoju metu pastebima vis daugiau straipsnių, sugeneruotų dirbtiniu intelektu ir priskirtų fiktyviems autoriams su sintetinėmis portretinėmis nuotraukomis“, – įspėja dr. N. Maliukevičius.

Pasak jo, toks turinys akivaizdžiai manipuliuoja stipriomis emocijomis: „Pyktis, baimė, panika, apokaliptinė retorika – visa tai būdinga propagandiniam turiniui, kurio tikslas yra ne informuoti, o paveikti skaitytojo emocijas.“

„Tokia propaganda dažnai kuria alternatyvią realybę, kurioje viskas paprasta ir kurioje aišku, kas yra geras, kas blogas – jokių prieštaravimų. Tokia „tvarkinga“ pasaulio vizija ne tik iškreipia tikrovę, bet ir emociškai paveikia skaitytoją, siūlydama tariamą saugumo ir aiškumo iliuziją“, – įsitikinęs prof. V. Marcinkevičius.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad panašų mąstymo modelį galima pastebėti ir tarp nusikalstamo pasaulio veikėjų, pvz., kai įtariamieji bando pateisinti savo veiksmus: „Jie susikuria savo pasaulį – su alibi, tariamais įrodymais, gražiai sudėliota versija, kurioje jie atrodo nekalti. O kai atsiranda naujų faktų, šis pasaulis perkuriamas iš naujo.“

Todėl mokslininkai rekomenduoja ne įsitraukti į diskusijas šioje fiktyvioje realybėje, o tikrinti faktus ir treniruoti kritinį mąstymą. Tik objektyvi, patikrinta informacija leidžia atsispirti propagandos spaudimui ir stiprina visuomenės atsparumą informaciniam karui.

Tekstynas yra kuriamas pagal projektą „Propagandos ir dezinformacijos tyrimai: automatinis atpažinimas mašininio mokymo metodais, poveikis ir visuomenės atsparumas“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. S-VIS-23-8) iš valstybės biudžeto lėšų pagal konkursinę prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Visuomenės atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste“.