• Prof. Jonas Kubilius

    (1921-07-27 Fermos k., Eržvilko vlsč., Tauragės apskr. – 2011-10-30 Vilniuje) – ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Lietuvos matematikas, tikimybių teorijos ir skaičių teorijos Lietuvos mokyklos kūrėjas, visuomenės veikėjas.

  • Moksleiviški metai

    1928–1932 m. mokėsi Rutkiškių (Jurbarko r.) pradžios mokykloje.
    1932–1935 m. – Eržvilko progimnazijoje.
    1935–1940 m. – Raseinių gimnazijoje.

  • Studijos ir mokslinis darbas

    1940–1943 ir 1945–1946 m. studijavo Vilniaus universitete. Parašė diplominį darbą „Transcendentumo matas“.
    1948–1951 m. – aspirantūra Leningrado universitete. Apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Некоторые исследования по геометрии простых чисел“ (Pirminių skaičių geometrijos tyrimai).
    1957 m. – SSRS mokslų akademijos V. A. Steklovo matematikos institute apgynė fizikos-matematikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją „Некоторые исследования по вероятностной теории чисел“ (Tikimybinės skaičių teorijos tyrimai).
    1958, 1981 m. – Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatas.
    Jo vadovaujami 23 matematikai apgynė daktaro disertacijas.

  • Profesinis kelias

    1944–1945 m. – Eržvilko vidurinės mokyklos mokytojas. Dėstė matematiką, buvo pasipriešinimo komunistinei okupacijai dalyvis.1945–1948 m. – Vilniaus universiteto laboratorijos asistentas. 1946–1948 m. – Parengiamųjų kursų direktorius. 1951–1958 m. – vyriausiasis dėstytojas, docentas, 1958 m. – habilituotas daktaras, profesorius. 1961–1993 – Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vedėjas.
    1952–1956 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Fizikos ir technikos institute, 1956–1962 m. – Fizikos ir matematikos institute, 1956–1958 m. – direktoriaus pavaduotojas ir Matematikos sektoriaus vadovas.
    1962 m. išrinktas LMA akademiku. 1962–1992 m. – LMA prezidiumo narys.

  • Vilniaus universiteto rektorius

    1958–1991 m.

  • Veikla nepriklausomybės metais

    Sąjūdžio remiamas 1989–1990 m. išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
    1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.

  • Visuomeninė veikla

    1952 m. organizavo pirmąją Lietuvos matematikos olimpiadą. ,,Lietuvos matematikos rinkinio“ (nuo 1961 m., dabar ,,Lituanian Mathematical Journal“) vienas organizatorių ir vyriausiasis redaktorius (1989–2004).
    1962 m. – Lietuvos matematikų draugijos kūrėjas ir valdybos pirmininkas (1962–2011).
    2000–2011 m. – visuomeninės organizacijos sambūrio „Patirtis“ pirmininkas.
    Ilgametė publicistinė veikla.

  • Knygos

    Вероятностные методы в теории чисел, 1959, 1962.
    Probabilistic methods in the theory of numbers, 1964, 1968, 1978, 1992, 1997.
    Olimpiadinis matematikos uždavinynas su sprendimais, 1962, 1972 (su kitais).
    Realaus kintamojo funkcijų teorija, 1970.
    Tikimybių teorija ir matematinė statistika, 1980, 1996.
    Davėme žodį ir jį išlaikysime, 1994.
    Matematikos terminų žodynas (redaktorius ir autorių kolektyvo pirmininkas), 1994.
    Ribinės teoremos, 1998.
    Iš Lietuvos matematikos istorijos (knygų serijos iniciatorius ir organizatorius): Antanas Baranauskas ir matematika (autorius), 2001; Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921–1944 metais (autorius), 2015.

Naujienos

Ilgametį VU rektorių Joną Kubilių prisimenantys vaikai: aplinkinius jis vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir…

2021 m. liepos 27 d.

Liepos 27 d. Vilniaus universitetas (VU) mini pasaulinio garso matematiko, akademiko, ilgamečio VU rektoriaus Jono...

DAUGIAU

VU rektoriaus Jono Kubiliaus bendražygis A. Pikturna: tai išskirtinė asmenybė, iš kurios pasimokyti galėjome visi

2021 m. liepos 27 d.

Nuotraukoje 37-enių metų J. Kubiliui pasiūlyta tapti Vilniaus universiteto rektoriumi. Manyta, kad jaunas žmogus bus lengviau...

DAUGIAU

Rektoriaus Jono Kubiliaus šimtmečio minėjime – jo atminimui sukurtas teatralizuotas renginys  

2021 m. liepos 23 d.

Šiais metais liepos 27 d. ilgamečiam Vilniaus universiteto (VU) rektoriui, pasaulinio garso matematikui prof. Jonui...

DAUGIAU

Jono Kubiliaus mokinys E. Manstavičius: Profesorius užima išskirtinę vietą Lietuvos mokslo istorijoje

2021 m. liepos 23 d.

Garsiausio Lietuvos matematiko prof Jono Kubiliaus mokinys VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius emeritas Eugenijus...

DAUGIAU

Profesoriaus Jono Kubiliaus atminimui – pašto ženklas

2021 m. liepos 9 d.

2021 m. liepos 27 d. sukanka šimtas metų pasaulinio garso matematikui, akademikui ir visuomenės veikėjui...

DAUGIAU

VU Botanikos sode prof. Jono Kubiliaus atminimui pasodintas ąžuoliukas

2021 m. kovo 30 d.

Vilniaus universiteto (VU) profesorių emeritų klubo nariai pavasarį pradėjo ciklą renginių, skirtų prisiminti ir pagerbti...

DAUGIAU

psl. 158

Po mėnesio, 1975 metų spalio 25 dieną, buvo surengtas universiteto Mokslinės tarybos posėdis jubiliejaus iškilmėms apžvelgti ir įvertinti. Rektorius padėkojo visiems padėjusiems jas surengti ir pridūrė: „Jubiliejaus iškilmės jau praeityje. Bet jų dvasinė prasmė – mumyse.“ Posėdžiui baigiantis žodžio paprašė fakultetų dekanai. Filologijos ir Medicinos fakultetų dekanai išėjo į sceną ir perskaitė padėkos raštą rektoriui, didžiausiam jubiliejinių metų darbininkui: ,,Kolektyvo laimė, kad jis turi universiteto istorijos ir dabartinių galimybių vertą vadovą, žymų, pasaulinio garso matematiką, talentingą organizatorių, didelio autoriteto ir dvasinės kultūros žmogų, giliai žvelgiantį ir toli matantį.“ Rektorius klausėsi ir truputį šypsojosi. Jis žinojo, kad yra ir kitas padėkos raštas, kurio jis viešai nepatarė skaityti. Gerai išmanė ne tik valdžios smagračius ir svertus, bet ir psichologines spyruokles. Žinojo, kad valdžios vyrai pavydūs to, ko neturi – tikros, o ne apsimestinės žmonių pagarbos ir meilės. Geriau mažiau pagarbos žodžių rektoriui šiandien, negu nebylus nepalankumas universitetui kokio nors pareigūno akyse rytoj. Perskaitę raštą, dekanai įteikė rektoriui skeptrą, rektoriaus valdžios ženklą – vietoje to, kuris taip ir nesugrąžintas iš Rusijos po universiteto uždarymo. Rektorius paėmė skeptrą ir akimirkai užplūdo šiltas stiprus jausmas – ir malonaus nuovargio, ir laimės. Vis dėlto – sumanyta ir atlikta! Sumanyta ir atlikta!

163 psl.

Rengdamasis 1990–1991 mokslo metų atidarymui J. Kubilius jau žinojo, kad tai paskutinė jo kaip rektoriaus kalba pradedant naujus metus. Daugiau kaip trisdešimt kartų kreiptasi į universiteto bendruomenę mokslo metų pradžios proga, kiek leido privalomos leksikos rėmai primenant laisvos minties ir kūrybiškumo tradiciją. Universitetas niekada nebuvo įrankis… Dabar sukurti naujos būties pagrindai. Feci, quod potui… Rektoriaus kalba persmelkta pasididžiavimo, kad Vilniaus universitetas grįžta prie europinės universitetinės tradicijos. Prie esmės. “Universitetas – tai visuma. Sintezė ir harmonija. Kad ir kas dėtųsi anapus akademijos sienų, kad ir kokios permainos ar sukrėtimai tenai vyktų, atėjęs į universitetą visuomet pajunti pastovumo ir tvarumo dvelksmą. Akys tegu pastebi, kad vienur išblukusios spalvos, o kitur galbūt atidengta freska, ligi šiol glūdėjusi po tinko sluoksniu, ausys tegul išgirsta skambant kitus balsus, tačiau širdis nuvokia, jog visa tai – tik išorinės realybės ženklai. Universitete kaip niekur kitur aiškiai pajunti, kad, be praeinančių ir kintančių dalykų, egzistuoja ir tai, kas nei praeina, nei kinta – amžinosios vertybės, amžinosios maksimos, amžinai gyvas dvasinio tobulėjimo ilgesys. Kurdami savo akademinę valstybę, tvirtindami jos pamatus, nepaskęskime žemės dulkėse. Neužmirškime, kas yra universiteto esmė. Eikime į akademiją kaip į tiesos, gėrio ir grožio šventovę; kasdienos šurmuly išgirskim amžinybės ataidą. (Iš 1990 metų rugsėjo 1-ąją pasakytos kalbos)

Kartu rektorius perspėjo, kad paviršutiniškumas ir tuštybė neprasiskverbtų į universiteto bendruomenę. Kad ji vertintų tikrąjį kūrybiškumą ir tuos, kurie kantriai ir tyliai dirba įkvėpti ištikimybės tiesai... “...mūsų dienos – tik pėda istorijos vieškely, ir ją iškart užpustys laiko vėjai, jei mes savo gyvenimus redukuosime į primityvių, o kartais ir grobuoniškų egoistinių poreikių tenkinimą ir blizgančių daiktų vaikymąsi. Istorija juk ne tai, kas teka pasroviui ir skęsta laike; istorija yra tai, kas iškyla virš laiko. O priešintis laikui, įprasminti savo gyvenimus, pagausinti tai, ką vadiname žmogiškumu, tegalime vieninteliu būdu – kūryba. Kūrybingumas – tai ir žmogaus, ir tautos būties matas. Kūrybingumas – tai toji riba, ties kuria iš tūnojimo prieblandos ima vertis būties proskyna. Bet tikrai kūrybai būtina ir tyla, ir vienatvė. Neišsigąskime jų, neišsigąskime nepopuliarumo. Pakilkime aukščiau laisvosios rinkos prekeivių aistrų. Jų laisvė – tariama laisvė. Iš tiesų laisva – kūrybinga dvasia, vien tiktai ji. Be laisvės nėra kūrybos, kita vertus, tik kūryba įprasmina laisvę. Nemaldaukime laisvės. Eikim į ją. Įprasminkim ją. Tam, kas iš tikrųjų laisvas, kas sugeba ją įprasminti kūryba, visai nesvarbu, ar kitas pripažins jo laisvę.” (Iš 1990 metų rugsėjo 1-ąją pasakytos kalbos)

Daugiau

163 psl.

Rengdamasis 1990–1991 mokslo metų atidarymui J. Kubilius jau žinojo, kad tai paskutinė jo kaip rektoriaus kalba pradedant naujus metus. Daugiau kaip trisdešimt kartų kreiptasi į universiteto bendruomenę mokslo metų pradžios proga, kiek leido privalomos leksikos rėmai primenant laisvos minties ir kūrybiškumo tradiciją. Universitetas niekada nebuvo įrankis… Dabar sukurti naujos būties pagrindai. Feci, quod potui… Rektoriaus kalba persmelkta pasididžiavimo, kad Vilniaus universitetas grįžta prie europinės universitetinės tradicijos. Prie esmės. “Universitetas – tai visuma. Sintezė ir harmonija. Kad ir kas dėtųsi anapus akademijos sienų, kad ir kokios permainos ar sukrėtimai tenai vyktų, atėjęs į universitetą visuomet pajunti pastovumo ir tvarumo dvelksmą. Akys tegu pastebi, kad vienur išblukusios spalvos, o kitur galbūt atidengta freska, ligi šiol glūdėjusi po tinko sluoksniu, ausys tegul išgirsta skambant kitus balsus, tačiau širdis nuvokia, jog visa tai – tik išorinės realybės ženklai. Universitete kaip niekur kitur aiškiai pajunti, kad, be praeinančių ir kintančių dalykų, egzistuoja ir tai, kas nei praeina, nei kinta – amžinosios vertybės, amžinosios maksimos, amžinai gyvas dvasinio tobulėjimo ilgesys. Kurdami savo akademinę valstybę, tvirtindami jos pamatus, nepaskęskime žemės dulkėse. Neužmirškime, kas yra universiteto esmė. Eikime į akademiją kaip į tiesos, gėrio ir grožio šventovę; kasdienos šurmuly išgirskim amžinybės ataidą. (Iš 1990 metų rugsėjo 1-ąją pasakytos kalbos)

Kartu rektorius perspėjo, kad paviršutiniškumas ir tuštybė neprasiskverbtų į universiteto bendruomenę. Kad ji vertintų tikrąjį kūrybiškumą ir tuos, kurie kantriai ir tyliai dirba įkvėpti ištikimybės tiesai... “...mūsų dienos – tik pėda istorijos vieškely, ir ją iškart užpustys laiko vėjai, jei mes savo gyvenimus redukuosime į primityvių, o kartais ir grobuoniškų egoistinių poreikių tenkinimą ir blizgančių daiktų vaikymąsi. Istorija juk ne tai, kas teka pasroviui ir skęsta laike; istorija yra tai, kas iškyla virš laiko. O priešintis laikui, įprasminti savo gyvenimus, pagausinti tai, ką vadiname žmogiškumu, tegalime vieninteliu būdu – kūryba. Kūrybingumas – tai ir žmogaus, ir tautos būties matas. Kūrybingumas – tai toji riba, ties kuria iš tūnojimo prieblandos ima vertis būties proskyna. Bet tikrai kūrybai būtina ir tyla, ir vienatvė. Neišsigąskime jų, neišsigąskime nepopuliarumo. Pakilkime aukščiau laisvosios rinkos prekeivių aistrų. Jų laisvė – tariama laisvė. Iš tiesų laisva – kūrybinga dvasia, vien tiktai ji. Be laisvės nėra kūrybos, kita vertus, tik kūryba įprasmina laisvę. Nemaldaukime laisvės. Eikim į ją. Įprasminkim ją. Tam, kas iš tikrųjų laisvas, kas sugeba ją įprasminti kūryba, visai nesvarbu, ar kitas pripažins jo laisvę.” (Iš 1990 metų rugsėjo 1-ąją pasakytos kalbos)

Daugiau

Viliaus Stakėno knygos „Lietuviški metai. Profesoriaus Jono Kubiliaus gyvenimo trajektorija" ištraukos

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku