Statutas – įstatymu, arba apie universiteto prigimtinę autonomiją

Doc.dr. Kęstutis Dubnikas, VU Filosofijos fakulteto dekanas. VU archyvo nuotr.Visiškai akivaizdu, kad jau keletą metų trunkanti ir vis nesibaigianti, bei nežinia kada ir kaip pasibaigsianti, Vilniaus universiteto Statuto byla yra tiesiogiai sietina su autonomijos klausimu, jos apgynimo reikalu ir galiausiai – pačios Universiteto idėjos išsaugojimu. Tačiau, tuo pačiu, turime pripažinti, kad  niekas, net didieji mūsų oponentai, kuriuos turime įvairaus lygio valdžiose ir, deja, net kitose aukštosiose mokyklose,  nekvestionuoja universitetinės autonomijos principų. Tiesą sakant, vargu ar įmanoma rasti bent kiek išprususį žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie esminę šių dviejų žodžių sąsają. Tačiau diskusijos, kad autonomija turi daug parametrų, ginčai dėl to, kiek nepriklausomo veikimo gali būti suteikta universitetams, viso šio reikalo nepadaro aiškesniu, o tik dar labiau  supainioja.

Pagaliau, - tarsi ir rimtų priešininkų nebelieka: visi už, tik matomos skirtingos pusės. Dažniausiai svarstomi šie „tikrosios“ autonomijos objektai: valdymas kaip struktūrinė sąranga  ir sprendimų priėmimo procedūros; akademinė laisvė mokslo tyrimuose ir  studijose; finansinių išteklių skirstymo politika. Bent vieno iš šių komponentų nors ir dalinis „išlaisvinimas“ esą patvirtina argumentus apie suteiktą autonomiją. „Suteikimas“ tokiuose svarstymuose yra pamatinė sąvoka, nes ji liudija apie autonomijos subjektą: politinę ir teisinę galią. Kitaip tariant, universitetas turi tiek autonomijos, kiek jis iškovoja iš valdžios. Klausimas, koks jos laipsnis liudytų apie jau pakankamą arba tikrą universitetų  laisvę, yra beprasmis, nes ji nekildinama iš paties universiteto sampratos, o gaunama tarsi atlygis už vykdomas funkcijas: universitetų tarnystę visuomenei ir jos poreikių tenkinimą. Arba dar daugiau: reikia rasti tokį teisinį reguliavimą, kad mokslas ir studijos geriausiai būtų pritaikyti rinkai.

Vilniaus universitetas, gindamas savo Statuto projektą, siekia įtvirtinti teisinę autonomiją, kuri tiesiogiai išplauktų iš  Lietuvos Konstitucijos. Taip autonomijos reikalas iš funkcinio lygmens perkeliamas į universiteto, kaip išskirtinės institucijos, statuso  klausimą. Savo ruožtu, šis statusas nesiriboja tik teise, jis yra ginamas atsiremiant į didžiąją – šimtmečių – tradiciją bei „mažąją“ – nepriklausomos Lietuvos – tradiciją, kuri ir suteikė universitetui išskirtinumą – Įstatymu patvirtintą Statutą. Veikiausiai galima sutikti, kad toks autonomijos parametras be kitų dėmenų – akademinės veiklos ir savivaldos – nelabai ką pridėtų prie universiteto veikimo „efektyvumo“. Būtent šiuo klausimu ir išryškėja tikroji oponentų skirtis autonomijos klausimu. Antai klausiama: kam gi Jums ji – tokia, ir tik simbolinė – yra reikalinga, jeigu už tai pinigų daugiau nebus skiriama. O ambicijos esą turi būti tenkinamos ne už praeities nuopelnus, o už esamą ir būsimą naudą  valstybei.

Taigi, galima drąsiai teigti, kad egzistuoja pamatinis skirtumas tarp „realios“ ir „simbolinės“ autonomijos sampratų. Būtent šis konceptualinis nesutarimas ir nesupratimas ar nenoras suprasti yra tikroji ginčo esmė ir tikroji priešstata, nors ji ir yra panardinta nesibaigiančiose diskusijose dėl vienokių ar kitokių teisės normų. Žinia, negalima ignoruoti, kad universitetai konkrečiame pasaulyje turi daugybę veiklų bei tikslų, kad egzistuoja jų įsipareigojimai visuomenei, todėl visi autonomijos komponentai turėtų būti maksimaliai užtikrinti. Tačiau iš principo universitetas neturi jokios kitos funkcijos kaip būti universitetu. Tapatybės išsaugojimas ir yra autonomijos sąlyga, kuri ateina iš tradicijos žinojimo. Tad autonomijos subjektas yra pats universitetas. Net ir naujai kuriamas ar atstatomas universitetas, jei iš tiesų toks yra,  neatsiranda kaip valdžios steigiama įstaiga, kuriai nurodoma, kokias funkcijas privalo atlikti suteikiant tam tikras savireguliavimo laisves ir tuo esą pripažįstant jo autonomiją. Jei universitetas nesiremia savo idėja, kad mokslo, švietimo ir lavinimo siekis veda į laisvų žmonių susitelkimą ne dėl užsakymų vykdymo ir funkcijų atlikimo, o dėl pačios intelektinės veiklos rezultatų dalijimosi, tai jis bus geriausiu atveju tik aukštoji mokykla.

Autonomijos išvedimas iš jo paties reiškia pripažinimą, kad anot Michael‘io Oakeshott‘o universitetas yra „ne iš šio pasaulio“. Paprastai sakant, jis negali būti lyginamas su verslo kompanija, visuomenine organizacija ar profesine mokykla. Bet autonomija nėra nepriklausomybė. Galima išgirsti sakant, kad jei norite būti nepriklausomi, tai išsikovokite laisvę rinkoje, būkite naudingi. Tradiciškai universitetai kūrėsi gaudami valdovo privilegiją veikti: tuo ir pripažįstama jį esant tikru.   Nebijokime pasakyti, kad dabartinėje situacijoje Statuto tvirtinimas įstatymu yra Privilegija. Šis „simbolinis“ aktas pripažintų universiteto tapatumą, laisvę, o ne tarnystę. Ir nereiktų baimintis, kad dėl to jis nebebus susaistytas su visuomene ir pasauliu. Jis gali ne tik atitikti visuomenės lūkesčius, bet ir juos formuoti. Bet gi jei VU Statutas yra tik vienos iš viešųjų įstaigų reguliavimo dokumentas, tai nei tradicijos, nei privilegijos čia neturi jokios prasmės.

 

Doc.dr. Kęstutis Dubnikas, VU Filosofijos fakulteto dekanas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos