Zigmas Balevičius

Zigmas Balevičius (1907–1964) gimė Leipalingyje, Seinų apskrityje, darbininkų šeimoje. Per Pirmajį pasaulinį karą su tėvais evakavosi į Mariupolį, kur 1914–1918 m. mokėsi rusų ir lenkų pradžios mokykloje, vėliau 1919 m. grįžęs į Leipalingį baigė lietuvišką pradžios mokyklą. 1920 m. įstojo į Veisiejų vidurinę mokyklą, o baigęs keturias klases rudenį – į Alytaus 2 metų mokytojų kursus. Kaip pats teigia gyvenimo aprašyme, dėl ,,pažangaus požiūrio“ šią mokyklą turėjo palikti. 1924 m. įstojo į Lazdijų mokytojų kursus, ten ,,už pažangias idėjas“ buvo areštuotas, du mėnesius kalinamas. Mokėsi Kėdainių mokytojų seminarijoje, ją baigė 1925 m. Dirbo Alantos mokykloje jaunesniuoju mokytoju. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo buvo suimtas ir kalintas Varnių koncentracijos stovykloje. Vėliau perkeltas į Telšių ir Kauno kalėjimus, kur kalėjo apie dvejus metus. 1928–1929 m. tarnavo eiliniu kareiviu Ukmergėje. 1930 m. eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Kauno gimnazijoje. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės skyrių. 1933–1934 m. dirbo vairuotoju, buvo profesinės sąjungos laikraščio „Lietuvos auto“ redaktorius. Teisės studijų baigimo diplomą gavo 1940 m. Po studijų dirbo įvairius darbus: parašė 5 vadovėlio ,,Algebra“ tomus, ,,Matematikos formules“, paruošė ,,Vekselių įstatymą“, ,,Civilinių ir baudžiamųjų procesų įstatymų pakeitimus“, iš rusų kalbos išvertė L. Tolstojaus ,,Už ką“, buvo skalbyklos vedėjas, neetatinių kursų suaugusiesiems lektorius. Pirmosios sovietinės okupacijos metais dirbo notaru Vilniuje, Darbo liaudies komisariato skyriaus vedėju, Švietimo liaudies komisariato inspektoriumi, Kauno 4-osios gimnazijos inspektoriumi. Nacionalsocialistinės okupacijos metais kartu su šeima tuometinės valdžios buvo persekiojamas, dėl to su artimaisiais slapstėsi miškuose. Kaip pats nurodo gyvenimo aprašyme, esančiame jo byloje Vilniaus universiteto archyve, aštuoniolika kartų keitė gyvenamąją vietą, slapstėsi visą okupacijos laikotarpį. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vėl įsidarbino Švietimo liaudies komisariate, vėliau ELTAʻoje. Dėl prastos sveikatos siekė įsidarbinti universitete akademiku. 1944 m. spalio 1 d. priimtas į Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto vyriausiojo dėstytojo pareigas. 1946 m. spalio 12 d. paskirtas Teisės mokslų fakulteto dekanu, juo dirbo iki 1948 m. balandžio 9 d. 1948 m. buvo Civilinės teisės ir proceso katedros vedėjas. 1949 m. spalio 18 d. pradėjo eiti Civilinės teisės ir proceso katedros vyriausiojo dėstytojo pareigas. 1951 m. birželio 22 d. rektoriaus įsakymu Nr. 568 atleistas iš Teisės mokslų fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros vyriausiojo dėstytojo pareigų kaip neatvykstantis į darbą. 1951 m. suimtas ir nuteistas penkeriems metams už ,,antitarybinę propagandą ir agitaciją“, iki J. Stalino mirties kalėjo Altajaus lageryje, Kemerovo srityje. Grįžęs į Lietuvą ilgai negalėjo gauti nuolatinio darbo. 1953–1958 m. dirbo Respublikinėje profesinių sąjungų tarybos leidykloje, 1958–1961 m. – Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos redakcijoje. Nuo 1961 m. buvo Ekonomikos instituto mokslinis bendradarbis.

Atminties diplomas suteiktas 2025 m.

Dokumentai