Tarybos pirmininko dr. Mariaus Jurgilo kalba iškimingame kalendorinių metų pabaigos Senato posėdyje

Gerbiami Vilniaus universiteto bendruomenės nariai,
mieli kolegos, bičiuliai,

Praėjusiais metais šiuo metu jaučiau jaudulį. Ne šventinį, o atsakingą. Pradėjo veikti naujai suformuota Universiteto taryba, buvo daug klausimų, lūkesčių ir natūralaus nerimo – ar rasime bendrą kalbą, ar sugebėsime veikti kaip viena institucija, o ne atskirų interesų suma.

Šiais metais jaudulys sugrįžo. Tik jau kitos prigimties.

Pasaulis šiandien atrodo išsiderinęs. Vyksta brutalus karas Ukrainoje. Europoje svyruoja tai, kas ilgą laiką atrodė nekvestionuojama – vertybinės nuostatos, tarpusavio solidarumas, demokratijos atsparumas. Radikalios jėgos ateina į valdžią ne periferijoje, o demokratijų centre. Tai nėra atsitiktiniai reiškiniai. Tai struktūriniai procesai.

Ekonomistas Daron Acemoglu, analizuodamas tiek šiandieną, tiek XX a. ketvirtojo dešimtmečio įvykius, primena, kad demokratijos erozija niekada neprasideda nuo tankų. Ji prasideda nuo nusivylimo. Nuo jausmo, kad sistema nebeveikia visiems, kad pažadai buvo duoti, bet neįgyvendinti. 1930-aisiais didžiausi to meto protai – Keynesas, Hayekas, Polanyi, von Misesas – ginčijosi ieškodami tokio ekonominio ir politinio modelio, kurį žmonės priimtų. Jie nesutarė.

Šiandien esame labai panašioje kryžkelėje.

Matome, kaip demokratijos išbandymus išgyvena skirtingos šalys. Slovakijoje po žurnalisto nužudymo žmonės išėjo į gatves ir pakeitė valdžią, tačiau vėliau prie vairo sugrįžo tie patys politiniai sprendimai – nes nauja valdžia nepasiūlė pakankamai įtikinamo, visus telkiančio naratyvo. Jungtinėse Valstijose žmonės balsavo už pokytį, nes daliai visuomenės ekonominis augimas liko abstrakti sąvoka, neatsispindinti kasdienėje gyvenimo kokybėje. Iš čia ir masinis atsakas – „Make America Great Again“.

Protestai nėra demokratijos silpnumo ženklas. Silpnumas prasideda tada, kai niekas nebeprotestuoja, bet visi nustoja tikėti, kad kažkas gali pasikeisti.

Būtent šioje vietoje universitetui tenka ypatinga atsakomybė.

Vilniaus universitetas turi atlikti tautos telkėjo, visų visuomenės sluoksnių vienytojo vaidmenį. Bet labai svarbu netapti lengvai sutapatinamais su „elito naratyvais“ ar kitais supaprastinančiais epitetais. Paradoksas tas, kad Vilniaus universitetas iš tiesų yra elitas – žinių, atsakomybės ir lyderystės prasme. Tačiau būtent todėl jo pareiga – ne atsiriboti, o jungti.

Universitetui tenka tiesos ir faktų sergėtojo vaidmuo. Jei kas sako, kad žemė plokščia, universitetas neturi ieškoti kompromiso, kad ji gal truputį apvali, bet ir šiek tiek plokščia. Akademinis integralumas ir etika nėra formalumas – tai mūsų atsparumo pagrindas. Mūsų kritikai sieks suniveliuoti, pasakyti, kad visi kalba tą patį ir niekas neturi moralinio autoriteto. Todėl universitetui tenka pareiga laikyti aukštą mokslinės argumentacijos ir sąžiningumo kartelę.

Tačiau lygiai taip pat neturime eiti lengvu keliu, kitaip manančius nurašydami kaip priešus, neišmanėlius ar nesusipratėlius. Informacijos amžius pakeitė taisykles – šiandien tiesioginė prieiga prie žmogaus sąmonės nebėra vien akademikų, politikų ar visuomenės lyderių privilegija. Todėl mūsų užduotis – ne moralizuoti, o aiškinti, diskutuoti, girdėti ir būti girdimiems.

Ir vis dėlto – nepaisant sudėtingo laikmečio – tai yra ir galimybių metas.

Mokslo finansavimas Lietuvoje šiandien yra reikšmingas. Vilniaus universitetas išgyvena stiprų raidos etapą. Europoje ekonominiai lūkesčiai dažnai išlieka neigiami, tačiau Lietuva išsiskiria kaip viena geriausiai vertinamų ateities perspektyvų šalių. O laimė, kaip žinome, yra skirtumas tarp lūkesčių ir realybės. Todėl kartu su galimybėmis auga ir nusivylimo rizika. Šią riziką turime valdyti atsakingai – tiek universiteto viduje, tiek ir platesnėje visuomenėje.

Todėl šiuos metus norėčiau užbaigti ne tik linkėjimu, bet ir įsipareigojimu.

Universiteto tarybos vardu – ir asmeniškai – noriu aiškiai pasakyti: ateinančiais metais pažadame kartu su universiteto bendruomene būti vienoje esminio argumento pusėje – stipraus Vilniaus universiteto pusėje.

Stipraus ne tik reitingais ar finansavimu, bet ir moraliniu autoritetu, akademiniu sąžiningumu, gebėjimu telkti, o ne skaldyti.

Vilniaus universitetas visada buvo vieta, iš kurios kylama ne tik į profesinį gyvenimą, bet ir į platesnį pasaulio supratimą.

O kartais – ir į žvaigždes.

Su Kalėdomis.